Mk 6, 53–56 „Kas tik jį paliesdavo, išgydavo“

Persiyrę per ežerą, Jėzus su mokiniais pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.

Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Ką daro (ar turi savyje) žmonės, kurie traukia kitus prie savęs? Jie arba išreiškia kažkokius žmonių lūkesčius, arba sprendžia (ar gali padėti spręsti) žmonių problemas. Jėzus, aišku, kad turėjo (buvimo Žemėje metu) ir tebeturi (dabar) šias savybes. Tad nereikia stebėtis, kodėl šiandien skaitomoje Evangelijos pagal Morkų ištraukoje matome, kaip žmonės bėga Jėzaus link. Tačiau šioje ištraukoje yra dar keletas įdomių dalykų.

Pirmiausia Jėzus su mokiniais valtimi persikelia per ežerą ne į judėjų žemes, t. y. pas pagonis, kuriems Jis, kaip žydas, yra svetimas, o tai reiškia, kad turėtų būti ir nepriimtinas. Tačiau šie žmonės atpažįsta Jame ne tiek žydų mokytoją, skelbiantį prisiartinusią Dangaus karalystę, kiek žmogų, kuris gali išspręsti jų ir jiems brangių artimųjų problemas – pagydyti juos. Taigi ką mums gali sakyti Morkaus žodžiai: „Žmonės pažino Jėzų“ ir „pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant“? Nežinau, kaip jums tai skamba, bet man – tai Evangelijos skelbimo būdas aplinkoje, kuri nelaukia Mesijo, kuriai yra nesuprantamas (ar net nepriimtinas?) Dievo skelbimas.

Kaip matome ištraukoje, Jėzus daro tiesiog jiems suprantamus darbus ir taip parodo, kad Dievas (nors jie to ir nesupranta) gali keisti jų gyvenimus. Juk mes, padėdami vieni kitiems, kuriame pasitikinčius santykius, o pasitikėjimas tarp žmonių yra tikėjimo skleidimosi kertinis akmuo. Taip paruošiama dirva būsimai Dievo žodžio sėjai. Ši Evangelijos ištrauka sako, kad Jėzus atėjo pas visus, t. y. ir pas „pagonis“, o ne tik pas išrinktąją tautą.

Antras dalykas, kuris atkreipia dėmesį, yra Morkaus žodžiai: „Girdėjo Jį esant.“ Kur čia neprisiminsi Evangelijos pagal Joną vietos, kurioje Jėzus sako: „O avys paskui jį [avių ganytoją] seka, nes pažįsta jo balsą [gr. phone – „tonas, triukšmas, balsas“]“ (Jn 10, 4b). Taigi Jėzaus buvimas kažkur turi skleisti kažkokį garsą apie Jį. Akivaizdu, kad tas garsas traukia. Kuo? Gerais darbais, neįprastais pagijimo būdais. Tad garsas, t. y. kalba apie Jį, traukia žmones prie Jėzaus.

Bet iš Biblijos žinome, kad Dievas su žmonėmis komunikuoja ne tik kalba (Pr 3, 9), bet ir įvairiais ženklais (Lk 2, 12), ir vaizdiniais (Iš 14, 19), taip pat garsais (Apd 2, 2). Tad, ieškant Dievo, norint Jį pažinti, atpažinti Jo veikimą, reikia „įjungti“ ne tik savo garsinį registrą, bet ir visas savo gebas, kad ne tik girdėčiau garsiai kviečiantįjį Jėzų (Lk 8, 8b), kad ne tik išgirsčiau apie Jį garsiai skelbiančiuosius (Mk 7, 36), kad ne tik išvysčiau Jo akinamąją šviesą (Apd 22, 9), kad ne tik matyčiau Jo neįtikėtinus darbus (Lk 7, 16), bet ir išgirsčiau Viešpatį „švelnios tylos balsu“ (1 Kar 19, 12b) besikreipianti į mane asmeniškai. Amen.