Mk 7, 1–13 „Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“

Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“

Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų’. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.

Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo  tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta’. O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: ‘Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’, – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Yra toks gana plačiai pasklidęs šūkis: „Jei Dievas pirmoje vietoje, tai visa kita savo vietoje!“ Geras posakis, tarsi žinomos psalmės eilutės aidas: „Į savo vietas viską padėjo [Viešpats] amžių amžiams, nustatė darną, kuri niekados nesikeis“ (Ps 148, 6). Ką čia bepridursi?

Taip, žodžiai mums reikalingi komunikacijai, mąstymui, o kartu ir darbams. Todėl su jų pagalba yra kuriamos tvarkos ir taisyklės, kad įveiklintume žodį. Juk jei žodis nevirsta kūnu, bergždžias toks žodis. O taip būti negali. Dar senovės graikai sakydavo: „Prieš kalbėdamas pagalvok: ar tavo kalba bus naudinga, skelbs tiesą ir puoselės gėrį? Jei ne, – tylėk“ (Sokratas). Todėl žodžiai ne tik turi kreipti į tiesą, gėrį ir žmogaus lavinimą, bet jie turi būti perkošti širdimi, kad jų inspiruoti veiksmai neštų jų turinyje slypinčius vaisius.

Kodėl „perkošti“ širdimi? Todėl, kad Biblija buvo rašoma Artimųjų Rytų kraštuose, o tų kraštų žmonėms širdis – žmogaus centras, kuriame yra priimami sprendimai. Taigi apie kalbos tikslingumą ir prasmę sprendžia širdis, kurioje ir yra svarstoma (plg. Mk 2, 6–8). Be jokios abejonės, kad širdyje slypi brangiausi dalykai, „nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21), o brangesnio už meilę nėra nieko: „Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų tik paniekos vertas“ (Gg 8, 7b).

Taigi, jei taisyklės ir tvarkos įtvirtina tik patogų gyvenimą (kalbos naudingumo principas) ir net jeigu jos tarnauja tam tikros grupės gėriui (kalbos nuostata skleisti gėrį), bet nesiveržia absoliučios tiesos link, tokios tvarkos yra pasmerktos, nes jos kurs ne teisingumu paremtą tvarką, bet paremtą savanaudiškumu bei segreguoto gėrio supratimu. Taikliai yra pasakęs Thomas Mertonas (1915–1968): „Be šventųjų nėra tvarkos, o be meilės nėra taikos.“

O kodėl šventieji lemia tvarką? Todėl, kad jų gyvenimai tvarkingi, nes jie gyveno ne pagal savo valią (t. y. ne pagal savo susikurtas taisykles), bet pagal Dievo valią, t. y. pagal tai, ką Jis „amžiams nustatė“, jie siekė absoliučios tiesos apie save ir gyvenimą. Šventumas niekada neveikia be meilės, todėl galime sakyti, kad meilė yra šventumo terpė, kurioje jų tarpusavio sąveika augina viena kitą.

Todėl visos mūsų tvarkos ir susitarimai turi būti perkošti širdyje, per meilės rėtį, kad lūpos skelbtų tai, kas veda į gyvenimą tiesoje (plg. Jn 14, 6a). Amen.