Mk 7, 14–23 „Žmogų sutepa vien tai, kas iš jo išeina“

Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.

Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius).

Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Nors ir atrodo, kad Jėzus tęsia šios dienos Evangelijos ištraukoje „gastronominę“ temą (stebėtis nereikėtų, juk visą šią savaitę skaitome Evangelijos pagal Morkų ištraukas, „įrėmintas“ dviejų duonos padauginimų (Mk 6, 30–44 ir Mk 8, 1–10), tačiau ši ištrauka ne tik ir net ne tiek apie fizinį mūsų maistą.

Centrinis šios ištraukos klausimas „Kas išeina iš mūsų širdies?“ gali būti pakeistas klausimu: „Kaip tai, kas išeidamas iš jos sutepa mus, į ją patenka?“ Iš tiesų juk jeigu mano širdyje yra tik geri ketinimai, tai kaip jie gali virsti blogais sprendimais? Tai iš kur širdyje atsiranda blogi dalykai? Juk ir apaštalas Paulius visai ne retoriškai sušuko: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ (Rom 7, 15). Iš kur šis neišmanymas?

Atsakymas akivaizdus: mes esame pažeisti gimtosios nuodėmės, kuri, deja, pažeidė ir mūsų širdį. Todėl joje ir vyksta nuolatinė kova tarp to, kas manyje yra gero, ir to, kas manyje yra sužeista. Todėl mes ir turime būti budrūs, kad nepapultume į pagundą (plg. Mt 26, 41), kad būtume visada pasirengę vidinei kovai (plg. 1 Tim 6, 12) ir kad blogis neužkietintų mūsų širdžių (plg. Ps 95, 8). Turime būti visada atvėrę širdį Dievo žodžiams, kad juos išnešiotume joje ir jie gimtų gerais darbais mus supantiems žmonėms (plg. Lk 1, 38a). Taigi nepaliaukime budėję (plg. Lk 2, 39), kad laimėtume gerą kovą savo širdyje (plg. 2 Tim 4, 7).

Ši vidinė kova duoda dar vieną svarbią užuominą apie tai, kaip mes turėtume „virškinti“ mūsų dvasinei sveikatai „netinkamą maistą“. „Nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21b), – sako mums apaštalas Paulius, leisdamas aiškiai suprasti, kad esminių pasikeitimų mano gyvenime centras esu aš pats. Taigi aš esu pokytis, atsivertimas, turintis iš savo širdies iškelti geriausius dalykus (plg. Lk 6, 45a), kad jais padėčiau kitiems kelti savuosius gėrius iš savo širdžių. Amen.