Mk 7, 24–30 „Šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“

Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.

Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.

Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.

Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.

Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo, – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Skaitant šios dienos Evangelijos ištrauką kilo kelios grupės klausimų.

Apie girdėjimą / klausymąsi. Ar aš girdžiu Jėzų? Tik iš esmės – kokia yra mano dievoklausa? Ar aš ieškau progų išgirsti ką nors apie Jėzų, kaip tai darė žmonės anuomet, kai Jis vaikščiojo Šventosios Žemės keliais? Ar man rūpi, kaip skamba Jėzaus žingsnių aidas mano gyvenime? Kas keičiasi manyje dėl šio aido? Bet jei negirdžiu šio aido, tai kur link krypsta mano klausa? O jei negirdžiu Jėzaus žingsnių aido, tai kaip tuomet išmoksiu girdėti Dievo „švelnios tylos balsą“ (1 Kar 19, 12a)?

Apie tikėjimo „trupinius“. O kaip su trupiniais nuo Eucharistijos stalo, tiksliau, iš po jo? Ar pakankamai turiu drąsos būti nesuprastas, o gal net ir išjuoktas už šių trupinių rankiojimą iš po Eucharistijos užstalės? Ir ar jų rankiojimas ir tenkinimasis vien šiais likučiais man dovanoja Jėzaus ramybę? O jeigu nedovanoja, tai ką tada tie likučiai man dovanoja? Kodėl vis noriu daugiau ir nesu patenkintas, kai gaunu mažiau? Nejau įsivaizduoju esąs toks didelis ir galingas, pajėgiantis pakelti ir priimti visą Dievo malonę? Ir kodėl esu toks nekantrus norėdamas vis daugiau? Kur skubu? Kodėl negaliu lėtai rinkti po vis mažiau? Tai kodėl aš nepriimu Jėzaus ramybės, vis nerimstu ir išbarstau savo gyvenimo visumą jo epizodų  trupiniais?

Apie maldos atkaklumą. Ir kaip aš meldžiuosi? Kiek atkaklus esu maldoje? Ir kai esu atkaklus, jei toks esu? O koks yra mano atkaklumas: agresyvus ar nuolankus? Kiek meldžiuosi už save, kiek už kitus, o kiek dėkodamas ir šlovindamas Viešpatį? Kas keičiasi dėl mano maldos ir ar keičiasi? Ar prisimenu, ką yra sakiusi didžioji Teresė (šv. Teresė Avilietė, 1515–1582) klausdama: „Nori žinoti, ar gerai meldiesi? Paklausk savęs: kiek augi meilėje jos dėka?“ Tad ar malda verčia mane vis labiau Marija, auginančią meilę savyje dėl kitų? Ir iš tikrųjų: ar mano malda pajėgi pagimdyti meilę?

Apie pasitikėjimą Dievo Žodžiu. Ar aš pasitikiu Dievo Žodžiu be jokių jo „įrodymų“ ar „pagrindimo faktais“? Ar iš karto vykdau tai, ką Jis liepia? Ar patikiu Jo žodžiais be jokio svarstymo: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“? (plg. Mk 5, 34) O jei ne iš karto, tai ko aš laukiu? Kodėl man dar reikia laiko? Kam jo reikia? Ko daugiau noriu: pasitikėti Dievu ar suprasti Jį? Kaip elgiuosi, kai nesuprantu Viešpaties žodžių? Nejau aš deruosi su Dievu? Tad ko man dar trūksta, jei tai yra Dievas ir Jo Žodis?!

Ooo… dovanok man, Viešpatie, gebą visada Tave girdėti, kad visada sekčiau Tavuoju žodžiu ir nepaliaučiau tikėtis, jog darau tai, ko Tu iš manęs tikiesi! Amen.