2021 02 15

Kun. Vladimiras Solovej

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mk 8, 11–13 „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo?“

Kun. Vladimiras Solovej. Bernardinai.lt nuotrauka

Priėjo fariziejai ir ėmė su Jėzumi ginčytis. Spęsdami jam pinkles, jie reikalavo ženklo iš dangaus. Atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė: „Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!“
Ir, palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Vladimiras Solovej

Žvelgdami į evangelijose aprašomus Jėzaus daromus ženklus arba stebuklus negalime nepastebėti tam tikro prieštaravimo. Iš vienos pusės, galime teigti, kad visa Evangelija yra nusėta Jėzaus stebuklų: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami“ (Lk 7, 22).

Iš kitos pusės, Jėzus nenori būti laikomas stebukladariu. Jis atėjo gelbėti, o ne daryti stebuklų. Jis neatsiliepia žmonių sensacijos troškimui, nenori rengti šou, nepasiduoda šėtoniškam gundymui – jis nepaverčia akmenų duona dykumoje, nenužengia nuo kryžiaus ir į fariziejų prašymą taip pat neatsiliepia.

Kas yra bendra visuose tuose gundymuose, kurie nuo Jėzaus laikų per 2000 metų krikščionybės istorijos tebelydi Bažnyčią iki mūsų dienų? Bendra yra tai, kad mums sunku yra priimti tą Dievo paveikslą, kurį Jėzus atnešė į žemę: žmogui artimo Dievo, gerbiančio žmogaus laisvę, į žmonių rankas atsiduodančio silpno kūdikio asmenyje, nukryžiuoto Dievo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Žmogus trokšta savo visagalybe pritrenkiančio Dievo, tvarką pasaulyje darančio diktatoriaus, arba norus pildančio stebukladario. Tokia pagunda nuolat persekioja Bažnyčią, ypač tikėjimo krizės laikais, kai stokojama tikrų tikėjimų liudytoju, tuomet griebiamasi masinių vienkartinių akcijų, ieškoma sensacijų, stebuklų, kurie galėtų užčiaupti burną priešams.

Kita vertus, negalime pamiršti, kad Jėzus liepė mums daryti stebuklus: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą (Jn 14, 12). Kokius didesnius darbus mes galime padaryti? Mes patys galime tapti stebuklais šiam konkrečiam pandemijos ištiktam pasauliui. Mūsų tikėjimo kelias veda per šį pasaulį, kuriam pandemija ne tik judėjimo ar pramogų laisvę atėmė, bet kažką nepalyginamai svarbesnio – rytojaus tikrumą. Ji mus konfrontuoja su baime dėl darbo, dėl pinigų, dėl ateities, ir labiausiai… su mirties baime. Tačiau krikščioniui mirtis neturėtų kelti paralyžiuojančio siaubo.

Didžiausia krikščionybės istorinės sėkmės priežastis – kančios įprasminimas ir pergalės prieš mirtį viltis. Tikėjimas prisikėlimu teikė jėgų kankiniams, liepė tarnauti ligoniams kur kas pavojingesnių nei koronaviruso epidemijų metu, skatino išsižadėti turto ir karjeros dėl tarnystės artimui.

Prisikėlimo viltis yra įpareigojimas. Neįmanoma liudyti Prisikėlusiojo nerizikuojant savo gyvenimu. Evangelinė brolybė tai nėra vien tik solidarizavimasis uždarant bažnyčias, liekant namuose, nekeliant pavojaus savo ir kito saugumui, bet drąsa stoti grėsmės akivaizdoje dėl artimo gėrio.

Tikras stebuklas yra Bažnyčios žmonės, kurie savo nuosekliu gyvenimu skelbia šiuolaikiniam žmogui Gerąją Naujieną – Prisikėlusį ir gyvą Kristų, rizikuodami būti išjuokti, ar (ir) atmesti. Tikras ženklas iš Dangaus yra krikščionys, kurie neleidžia savo Bažnyčiai virsti gražių „krikščioniškų tradicijų“ muziejumi.