2021 08 06

Gražina Dapšauskytė FPS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mk 9, 2–10 „Šitas mano mylimasis Sūnus“

Gražina Dapšauskytė FPS. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos vienus į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę.
Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Gražina Dapšauskytė FPS

Kada mes sakome: „Gera mums čia būti“ ir norėtume pasistatyti palapines? Kai patiriame džiaugsmą, pamatome gražių vaizdų, esame mums artimų žmonių apsupti, kai viskas gerai sekasi… Tada, kai galime pasakyti, kad esame laimingi. O gal čia tiktų žodžiai: jie nežinojo, ką saką, nes labai greitai vėl kažko naujai ieškome.

Tereikia gerai apsižvalgyti ir pamatysime, kad gera būti ten, kur matome, kur sutinkame Jėzų. Tada, kai mes patys turime perkeistą žvilgsnį į tai, kas vyksta aplink mus, kada matome ne tik aukštą kalną, bažnyčios pastatų didybę, bet matome atsimainiusį Jėzų – pasilikusį kartu su mumis paprastuose duonos ir vyno pavidaluose Eucharistijoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galime nesuprasti daugelio dalykų, bet svarbu kaip mokiniams svarstyti savo širdyje. Nebūtinai viskas mums turi būti aišku. Neaiškius mums dalykus, klausimus svarstyti savo širdyje ir turėti kantrybės. Gal nusileidę nuo kalno, perėję įvairius išbandymus suprasime, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. Mokiniai tik vėliau, jau sutikę prisikėlusį Jėzų, suprato jo šiandien pasakytus žodžius.

Kur šiandien aš esu: ant atsimainymo kalno, o gal leidžiuosi nuo jo, ar jau papėdėje svarstau man nesuprantamus žodžius? O gal jau sutikau prisikėlusį Jėzų ir Jo prisikėlimo šviesoje regiu savo gyvenimą?

Ne kartą po mums tekusių išbandymų ir mes suprasime, ką reiškia prisikelti iš dvasinės mirties, turėsime perkeistą žvilgsnį, tikrai būdami laimingi.

Su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu kartokime: „Dievui nuoširdžiai dėkoti. Koks Jis geras! Tokį mums paskyrimą, tokią laimę teikia – per Jį ir su Juo tą laimę įgysime. Kaip saulės atspindys – taip mes Dievo laime laimingi, Jo šviesa šviesūs būsime! Būtinas dangus. Tik ten – vienintelis galutinis tikslas.“ (Manuscripta lituana, asketinė konferencija).