MO muziejaus direktorė M. Ivanauskienė: mūsų varomoji jėga – poreikis kultūra sudominti kiekvieną

Beveik dešimtmetį kartu su MO (anksčiau – Modernaus meno centru) skaičiuojanti moteris tvirtina, kad muziejus veikia kaip nuolat besivystanti susibūrimo, diskusijų ir refleksijos erdvė. Neneigiant eksponatų ir kolekcijų svarbos, šios institucijos turėtų lanksčiai prisitaikyti ir rasti kelią pas įvairias auditorijas – tam kartais svarbu peržengti ir fizines muziejaus ribas, ir tradicinius jų veikimo principus.

Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje, visas pokalbis pateikiamas garso įraše.

Pristatydama MO muziejaus 2020 m. ataskaitą akcentavote, kad vadovaujatės platesne muziejaus sąvoka, pabrėžiančia atvirumą, ryšių su bendruomenėmis kūrimą. Regis, tai perteikia ir Jūsų moto „Daugiau nei muziejus“. Kas slepiasi po šia idėja ir kaip apibūdintumėte MO muziejų?

Supratimas apie tai, kas yra MO muziejus, auga kartu su mumis. Manau, muziejaus neįmanoma apibrėžti tik iš vidaus ar tik raštu. Tai yra institucija, kuri idealiu atveju kuriama ir formuojasi veikiama lankytojų, jų požiūrių bei grįžtamojo ryšio. Todėl tai, kaip evoliucionuoja MO, tikrai yra paveikta to, kokie žmonės ateina, ką jie randa muziejuje, kaip reaguoja ir t. t.

Pasiruošimas muziejaus atidarymui tikrai užėmė ilgą laikotarpį. MO – tuo metu dar Modernaus meno centras – buvo įkurtas 2009 m., tada pradėta rinkti kolekcija, 2011 m. atsirado pirmas darbuotojas, 2012 m. prisijungiau ir aš. Tai buvo laikas, kai formavosi muziejaus savimonė, veikiama steigėjų – Danguolės ir Viktoro Butkų – vizijos. Jau artėjant atidarymui, 2015 m. pabaigoje–2016 m. pradžioje, su steigėjais ir tuometine komanda pradėjome platesnes diskusijas, mąstydami apie tai, kokio MO reikėtų Lietuvai ir Vilniui. 

Apie 2016–2017 m. palaipsniui išsigryninome, kad pirmiausia MO pasiūlys kitokį požiūrį, horizontaliai paliesiantį visus veiklos aspektus. Pirma, tai kitoks požiūris į turinį. Jis turi būti atviras, prieinamas, kurti kuo daugiau prasmės ir ryšio su žmonėmis, kuriems yra skirtas. Antra, kitoks požiūris į lankytoją – mes jo neprašome skirti laiko ir pasiruošti apsilankymui namuose. Esame atviri tiek pirmąjį kartą į muziejų užsukančiam lankytojui, tiek profesionalams, kurie ieško gilesnių sluoksnių. 

Kitoks požiūris ir į tai, ką siūlo muziejus: ar tai tik parodų institucija, ar kur kas plačiau? Atsakydami į šį klausimą, išsigryninome edukacijų liniją, mokymosi visą gyvenimą elementą ir tai, kad mūsų lankytojai į muziejų eina laisvu nuo darbo metu, užsuka čia su šeima. Menas ir menotyra nėra jų profesija, tad norisi, kad muziejus taptų vieta, kurioje gera praleisti laiką mezgant ryšius ir tarpusavio pokalbius. Tačiau tam reikia, pavyzdžiui, kavinukės, kurioje būtų galima prisėsti, reflektuoti, taigi būtina atitinkama paslaugų pasiūla. 

Galiausiai ketvirtas „kitoks“ – mūsų veikimo modelis, paremtas vadybiškumu. Esame viešoji ne pelno siekianti įstaiga, tad susiduriame su finansiniais iššūkiais. Pagrindinis iš jų – kaip išsilaikyti, gebėti kurti kokybišką, aukštus standartus atitinkantį turinį, už tai negaunant garantuotų valstybinių dotacijų. 

Taigi MO, būdamas daugiau nei muziejus, nori būti aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis: kviesti į parodas, renginius, edukacijas, kuriuose įvyksta visuomenės narių susitikimas, pokalbiai, savęs ir valstybės raidos refleksijos. Meną ir muziejų matome kaip instrumentus, skirtus burti visuomenę, kurti tvarią ateitį, formuotis kritiškai mąstantiems žmonėms.

Pabrėžiate žodį „kitoks“, o jo turinys didžiąja dalimi sutampa su šiuolaikinėmis muziejininkystės tendencijomis. Ar tai, kad esate santykinai naujas muziejus, leido lengviau pritaikyti šiuos principus praktikoje? 

Mūsų tikslas nebuvo atliepti šias tendencijas – galbūt netgi įvyko visiškai atvirkščiai! Lietuvoje yra šimtas muziejų, Vilniuje taip pat netrūksta kultūros institucijų. Žinojome, kuo užsiima kitos institucijos, ir svarstėme, kuo galime papildyti jau egzistuojantį lauką. Pagrindiniai klausimai, kuriuos iškėlėme sau: kokią naują prasmę ir vertę gali sukurti MO? Ko mes, kaip žmonės, kuriantys šį muziejų, pasigendame? Kas mums svarbu? Atsakymai į šiuos klausimus mus labai organiškai nuvedė ta kryptimi, ir ja nuėję supratome, kad tai yra tendencija. Tiesiog taip sutapo, kai panašius lūkesčius muziejams artikuliuočiau pradėjo reikšti tiek finansuotojai, tiek lankytojai. 

Tikriausiai kurti ką nors naujo gali būti lengviau, nei keisti egzistuojančias, iš inercijos veikiančias struktūras. Kita vertus, kai darai pirmas, sulauki ir kritikos, ir įtaresnio kultūros lauko vertinimo, ir gerųjų praktikų trūkumo… Žinoma, visada gali semtis įkvėpimo iš užsienio, tačiau tai yra kiti masteliai, kita gyventojų struktūra, įpročiai, finansinė ir perkamoji galia. Skirtingas kontekstas neleidžia tiesiog perkelti tų pačių praktikų, pavyzdžiui, neabejotiną poveikį daro turima kolekcija. Taigi būti pirmam kainuoja – inovatyviems sprendimams reikia daug energijos, kyla neaiškumų. 

Vienas didžiausių muziejams tenkančių iššūkių – poreikis išlikti aktualiems. Natūralu, kad su juo susiduria ir MO. Tai skatina nuolat pasitelkti jautrių čiuptuvų siekiant suprasti, kas svarbu visuomenei. Manau, kad visada bus svarbu suvokti besikeičiančios visuomenės poreikius, todėl matysime nesustojantį pokytį. Atsižvelgiant į tai, muziejų pareiga yra veikti laiko dvasia, ypač suprantant šių institucijų potencialą būti reikšmingoms – burti visuomenę, skatinti kalbėtis, reflektuoti.

Galime stebėti didžiulius pokyčius viešajame gyvenime – kas dabar daro įtaką, padeda kelti klausimus, skatina ieškoti atsakymų. Muziejai tikrai galėtų tai aktyviai daryti. 

Didžiulis susidomėjimas MO muziejaus parodomis „Kodėl taip sunku mylėti?“ arba „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ parodė, kad muziejai gali būti labai aktualūs, tačiau kur slepiasi raktas į sėkmę? Kaip Jums pavyksta užčiuopti visuomenės poreikius?

Kartais, kai kas nors įvyksta, stabteli ir su nuostaba mąstai, kur buvo ta paslaptis. Tikrai nesitikėjome, kad „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ sukels tokį ažiotažą – tiek daug žmonių ten suras save, norės apsilankyti (ir net po kelis kartus!).

Pagrindinis atsakymas turbūt yra tai, kad MO muziejuje dirbame ne dėl to, kad reikia ar yra tam skirtas finansavimas, tačiau dėl to, jog esame vedami noro įgyvendinti idėją. Mąstant, kas yra svarbu visuomenei, tie skauduliai išlenda natūraliai. Pavyzdžiui, galvodami apie tai, kur Lietuva nukeliavo nuo nepriklausomybės paskelbimo, dažnai girdime, kad kas nors šalį įsivaizdavo vienaip ar kitaip – apie tai kalba 90-ųjų paroda. Žinoma, šiuo laikotarpiu matėme ir labai svarbių pokyčių, lūžių meno lauke, o tai padeda formuoti parodos koncepciją. Juk muziejuje labai svarbu atliepti turinį, kurį kūriniuose perteikia mūsų menininkai. 

Savo programoje nurodėme, kad vienas kriterijų, taikomų parodų temoms ir turiniui, yra aktualumas. Neatliekame visuomeninių apklausų, nors pasiteirauti, ar tema būtų įdomi auditorijai, yra viena iš muziejinių praktikų. Vis dėlto stengiamės bent jau nuoširdžiai atsakyti patys sau, ar paliečiame platesnį klausimą, kurį prasminga analizuoti, apie kurį verta kalbėti ir ties kuriuo susikirstų daugiau aspektų nei vien, pavyzdžiui, menotyrinis.

Lietuvoje yra tai darančių institucijų, o mes sau keliame tikslą, kad paroda suteiktų galimybę kalbėtis skirtingų profesijų atstovams, kelti klausimus iš skirtingų perspektyvų. Manau, kad aktualizuoti klausimą ir apie jį kalbėti įvairiapusiškai yra mūsų darbas, padedantis įgyvendinti ilgalaikį programinį pažadą „visas menas yra apie mus“ – tuo mes tikrai tikime. 

Svarbu nukeliauti pas žmones, pranešti, kokie klausimai keliami, pakviesti pasiginčyti. Žinoma, neturime didžiulių finansų reklamai – viskas vyksta naudojantis itin ribotais ištekliais, tad rezultatą galime pasiekti tik kūrybiškumu ir partnerystėmis.

Muziejus taip pat įvardinote kaip aktyvistus: kas yra (ne)leidžiama užimant tokią poziciją?

Šį klausimą taip pat keliame sau. Apibrėžto atsakymo, kur yra riba, neturime, tačiau laikomės pozicijos atvirai nepolitikuoti – mūsų darbas nėra propaguoti tam tikrus politikus ar sroves. Bet, kai į mus kreipiasi su mintimi pristatyti Baltarusijos aktyvisčių menininkių parodą iš protestų, žinoma, kad sutikimas tai daryti yra aktyvistinis veiksmas ir pozicijos deklaravimas. Manome, kad demokratija ir žmogaus teisės yra vertybės, užtikrinančios tvarią ateitį. 

Pavyzdžiui, per karantiną parodai „Kodėl taip sunku mylėti?“ iškeliavus į viešąsias erdves, Ugniaus Gelgudo nuotrauka, vaizduojanti homoseksualią porą, buvo apmėtyta dažais. Vienas reakcijos būdų būtų tiesiog tyliai pakeisti plakatą, tačiau mes įžvelgėme galimybę kalbėti apie šį įvykį. Tai buvo labai svarbu pačios parodos kontekste, kaip vienas joje nagrinėtų probleminių aspektų – kodėl mums taip sunku priimti? Taigi MO, kaip daugiau nei muziejus, organizuojantis ne tik parodas, bet ir užėmęs aktyvią poziciją visuomenėje, dalyvaus ir dalyvauja ten, kur paliečiamos žmogaus teisės bei demokratinės vertybės.

Kalbate apie daugybę veiklų, peržengiančių fizines muziejaus ribas. Galbūt būtent platūs bendradarbiavimo tinklai, tokios iniciatyvos kaip „Keliaujantis muziejus“ padeda geriau suprasti skirtingų visuomenės grupių poreikius?

Dalyvavimas „Keliaujančio muziejaus“ atidarymuose, taip pat ir vėliau vykstantys apsilankymai patvirtina tam tikrus burbulus, kuriuose gyvename. Pasitelkdami muziejų, siekiame sulieti tuos burbulus, leisti jiems susipažinti. Kartais vien išvažiavęs iš Vilniaus supranti, kiek gražaus gyvenimo vyksta už mūsų vilnietiško burbulo ribų ir kaip svarbu tą santykį megzti, neužsidaryti savo pasaulėlyje. 

Pastebime, kad kliūtys atvykti į muziejų yra keleriopos – kartais paaiškėja, kad net Vilniaus periferijoje gyvenantys žmonės retai atvažiuoja į Senamiestį, ką jau kalbėti apie muziejų. Dėl įvairių priežasčių susidarantys atvykimo ir lankymosi barjerai tampa dar akivaizdesni kalbant apie mažuosius miestelius – tai apima platų psichologinių ir finansinių veiksnių spektrą.

Atliepdami tai, lankytojams siūlome virtualias veiklas – tinklaraštį, tinklalaides, virtualius turus, 3D pasivaikščiojimus. Sukuriant tiek daug gero turinio, tvarumo filosofija mus skatina galvoti, kaip jį išlaikyti aktualų, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra ilgalaikio vartojimo. Šiandien žmonių gyvenimas yra labai intensyvus, todėl tikėtis, kad paskelbus renginį į jį susirinks visi norintieji, yra tiesiog naivu. Daugiausia MO muziejų lanko žmonės nuo 15 iki 45 metų. Tai yra darbingo amžiaus, užsiėmę žmonės – nereikia toli dairytis, veikiausiai kiekvienam mūsų norėtųsi spėti daugiau aplankyti, pamatyti, dalyvauti, pasisakyti, tačiau yra kaip yra. Turi būti labai empatiškas ir suprasti, kad reikia pagelbėti ir palaikyti mūsų ryšį.

Toks natūralus pamąstymas, nuoširdžiai galvojant apie kitą, atveria muziejų ne tik Lietuvai, bet ir emigrantams, taip pat – užsienio lankytojams. Neseniai su komanda teko svečiuotis Islandijoje. Pristatydami parodą „Kodėl taip sunku mylėti?“ nusprendėme, kad, užuot pasakoję, tiesiog pakviesime kolegas į virtualią parodą. Žinoma, tai palieka be galo didelį įspūdį. Tada supranti, kaip turinys gali tapti prieinamas, įveikdamas gyvo atvykimo barjerus.

Veikiausiai kiekvienas lankytojas žino Jūsų didžiųjų ir mažųjų parodų schemą, tačiau užsukęs į nuotolinę erdvę kaskart lieki kuo nors nustebintas. Kaip pavyksta užtikrinti balansą tarp tradicijos ir eksperimento?

Jei paklaustumėte mano kolegų, jie greičiausiai atsakytų, kad balansas ne visai atspindi darbų kiekį – darome nemažai, ir to krūvio galbūt daugoka. Esu linkusi pateisinti šį darbų mastą tuo, kad MO yra tik treji. Daug ko nepabandęs, iš entuziazmo ir noro nepačiupinėjęs net ir nežinosi, ar tai buvo prasminga, ar tai veikia praktikoje. Kai kurie šių bandymų vėliau tampa sistemine veikla – pavyzdžiui, iš atskirų įrašų išaugo mūsų nuolatinis tinklaraštis. 

Veikiausiai pastebėti tai, kas buvo efektyviausia, reikalingiausia, galėsime tik po kelerių metų. Šiandien galėčiau išskirti tik kelis dalykus, kurie nepasiteisino. Pamatę, kad kol kas esame nepajėgūs tinkamai iškomunikuoti šių veiklų arba dar nėra susiformavusio jų poreikio ir asociacijos su muziejumi, nustojome jas įgyvendinti. 

Pirmoji – vėlyvos naktys muziejuje, kai muziejus veikia ilgai po darbo valandų, jame groja didžėjai. Antroji yra pasaulyje labai įprasta praktika – joga muziejuje. Vis dėlto, matyt, žmonių sąmonėje yra aiški atskirtis tarp klubo ir muziejaus. Kai šnekame apie turinį, žmonės eina, lankosi, jiems yra įdomu, todėl manau, kad muziejus visuomenei vis dar yra labiausiai susijęs su rimtesnėmis veiklomis ir kultūra. 

Visi kiti eksperimentai – pavyzdžiui, MO TV ar MOgazinas – yra glaudžiai susiję su muziejaus turiniu ir veiklomis, taigi yra tiesiog papildymas, pamąstymas, kaip dar galime nukeliauti pas žmones, kurie iki šiol neatrado tokių gerų dalykų kaip muziejus ir kultūra. Matyt, pasiekti žmogų yra mūsų pagrindinis visų idėjų ir iniciatyvų variklis. 

Suprantame, kad Lietuvoje menu domisi labai nedidelis procentas žmonių, todėl galvojame, kaip galime padėti tai spręsti. Galbūt domėjimasis menu yra dar svarbesnis uždavinys, bet kultūra, klausimai, kuriuos mes keliame parodose ar renginiuose, yra ne tokie nišiniai, todėl apeliuojame į platesnę auditoriją. Kita vertus, matyt, nedaug kas tikisi tokių muziejaus veiklų, todėl svarbu nukeliauti pas žmones, pranešti, kokie klausimai keliami, pakviesti pasiginčyti. Žinoma, neturime didžiulių finansų reklamai – viskas vyksta naudojantis itin ribotais ištekliais, tad rezultatą galime pasiekti tik kūrybiškumu ir partnerystėmis. 

Pabrėžiate partnerysčių naudą, tačiau ar galima jas vertinti vienareikšmiškai? Viena vertus, tai atrodo puiki pagalba mažai komandai, kita vertus – kiekvienai partnerystei išlaikyti reikalingos investicijos.

Manau, partnerystė yra tikrai didelė atsakomybė partneriui, su kuriuo dirbi, kad atlieptum lūkesčius ir susitarimus. Taip pat tai didelė atsakomybė auditorijai, kuri turi tam tikrų lūkesčių. Taigi tam, kad partnerystė teiktų didžiausią įmanomą naudą, reikalingas balansavimas. Akivaizdu, traktuoti partnerystes kaip kažką, kas nuima naštą, būtų neteisinga – tam reikia didelio indėlio. Jos prasmingos tada, kai skiriame daug laiko, mąstymo ir jėgų tam, kad kuo glaudžiau bendradarbiautume. 

Tai, kad MO 2020 m. buvo pripažintas draugiškiausiu muziejumi Europoje, yra didelis pasiekimas. Didelė dalis padėkų ir tenka būtent bendruomenei, kuri būna muziejuje, priima lankytojus, sutinka žmones. Pirmąjį savanorių būrį surinkome iš entuziastingų miestiečių: jie patikėjo mūsų pažadu ir vizija, kad muziejus yra bendrakūros produktas. Tai yra ne kažkas, ką darome mes, dvidešimt žmonių, susėdę muziejaus viduje, tačiau tai, kaip su muziejumi elgiamės ir gyvename visi. 

Savanorių bendruomenė mums yra be galo vertinga pagalba ir didelis indėlis į bendrakūrą, bet kartu tai yra mūsų socialinės atsakomybės, tvarumo filosofijos dalis. Kai mes prisiimame atsakomybę tą bendruomenę puoselėti, bent šimtui žmonių, tarp kurių yra senjorų, studentų, mokinių, suteikiame platformą savirealizacijai, prasmių paieškoms. Žinoma, kiekvienas išsineša tiek prasmės, kiek įdeda savęs. 

Susidaro įspūdis, kad buriate bendruomenes muziejuje, aplink jį, tačiau kartu stebime ir išaugusią partnerystę pačiame muziejų lauke – tai tapo ypač matoma pandemijos laikotarpiu. Kaip matote muziejų lauką tolesnėje perspektyvoje ir kokia bus MO muziejaus vieta jame?

Pandemija suteikė tam tikrą progą stabtelėti ir įsivertinti. Mes šiemet suformavome tvarumo strategiją, išsiryškinome vertybes, tačiau svarbiausia buvo mintis, kad muziejus pandemijos akivaizdoje gali duoti labai daug naudos emocinei sveikatai. Manau, būtent šia kryptimi ir reikia judėti – esame tai išsikėlę kaip tvarumo strategijos kertinę ašį. 

Dirbtuvių su Baltijos aplinkos forumu metu sprendėme, kaip muziejus gali prisidėti prie tvarumo klausimo. Keli to būdai – žiedinė ekonomika, parodinių šiukšlių mažinimas, tačiau net jeigu reikšmingai sumažinsime pastarųjų kiekį, globaliu lygmeniu tai nebus svariausias mūsų indėlis. Supratome, kad daugiausia prisidėti galime prie vieno iš septyniolikos Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslų – žmonių gerovės. Muziejus su savo edukacinėmis programomis, parodine veikla, specialiomis veiklomis (pavyzdžiui, užsiėmimų ciklu „Be neriMO“) yra ta vieta, kuri gali svariai padėti visuomenei. Be tvaraus, harmoningo žmogaus neįmanoma ir tvari ateitis. 

Tai nereiškia, kad nereikia saugoti ir ateities kartoms perduoti meno kūrinių, tačiau svarbiausią reikšmę įgauna klausimas, kokią prasmę ir vertę kolekcijos kuria dabar gyvenančiai visuomenei, kokius klausimus, pasitelkdami šiuos eksponatus, galime kelti.

Labai norėčiau, kad ateityje muziejų bendruomenė veiktų ryškiau, aktyviau, o klausimo apie būtinuosius žmonių poreikius pandemijoje po dešimties metų nebekiltų. Per šią pandemiją muziejai nusileido prekybos centrams: pastarieji tam tikru metu buvo vienintelė laisvalaikio leidimo vieta visuomenei. Norėtųsi įtraukti visus į aktyvią veiklą, kad toks klausimas nebekiltų. O MO, norėtųsi, kad išliktų aktualus ir aktyvus lyderis.

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į gerąsias šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su įdomiausiomis muziejų praktikų bei teoretikų idėjomis.