2020 08 28

Monika Zavistauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

MO paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ Apie amžiną žmogaus prasmės paiešką

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Intriguoja – tai pirma aplankiusi mintis išgirdus MO muziejaus didžiosios parodos pavadinimą „Kodėl taip sunku mylėti?“ ir MO savanorių įspėjimus būti atsargiems – neįkristi į parodos salėje esantį baseiną ir neišsigąsti blyksinčių šviesų. Dėl to intriguoja ir tai, kad laukia ne vien emocinis, bet ir fizinis meno patyrimas.

Ne veltui paroda apibūdinama kaip kinematografiška – juslinė pažintis su menu eina pirmiausia, ir tik per ją galime įžengti į tam tikrą parodos dvasinę teritoriją. Šią specialiai MO muziejaus erdvei sukurtą milžinišką instaliaciją – didžiulį kūrinį, susidedantį iš mažesnių – kuruoja meno pasaulyje puikiai žinoma pora – Olandijos multimedijų menininkė Saskia Boddeke ir vienas svarbiausių, inovatyviausių šių laikų režisierių Peteris Greenaway’us.

Klausimas parodos pavadinime „Kodėl taip sunku mylėti?“ kviečia ieškoti simbolinių atsakymų žvelgiant į parodos veikėjus – griaunančius ir kuriančius, nesusikalbančius su pačiu savimi ir su kitais. Pagrindinės S. Boddeke instaliacijos atspirties taškas – menininkės parašyta poema ir joje pasirodanti veikėja Susa Bubble, kuri tarsi suteikia pradžios tašką tų atsakymų paieškoms. Jos, nors ir šiek tiek skausmingos, leidžia mintims veržtis į kažkokias aukštesnes pasaulio aprėpimo sferas.

Įdomus pats instaliacijos ir poemos atsiradimo kontekstas – S. Boddeke poemą parašė savo dukrai, šiuo kūriniu bandydama jai nusakyti šiuolaikinio pasaulio problemas, kurias jaunajai kartai anksčiau ar vėliau teks spręsti. Tokiu būdu reiškiamą tėvų nerimą dėl vaiko ateities dar labiau sustiprina ir suasmenina tai, kad videoinstaliacijoje Susos Bubble personažą įkūnija būtent menininkų dukra Pip.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Pagrindinės poemos veikėjos Susos Bubble istorija – apie konfliktą, santykio su kitu sudėtingumą, kurie parodomi per susipriešinimą su pačiu savimi. Šios instaliacijos „Dingo 34-oji!“ veikėja vieną rytą atsikelia sudvigubėjusi – toks asmenybės dauginimosi procesas vyksta tol, kol atsiranda 33 Susos – vienodos, bet ir skirtingos, sujungtos dvasiškai, bet atskirtos fiziškai. To paties jungiančio „aš“ turėjimas nėra pakankamas taikiai sugyventi 33-ijų Susų Bubbles bendruomenei – bandymai įveikti gyvenimo kartu sunkumus baigiasi tragiškai: sunaikinusi visas likusias „aš“, 1-oji Susa lieka viena, vėl pati su savimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pagrindinę instaliaciją parodoje papildo ir Susos Bubble alegoriją tęsia daugybė kitų šiuolaikinių lietuvių menininkų kūriniuose klajojančių personažų, specialiai S. Boddeke bei P. Greenaway’ėjaus atrinktų ir vienaip ar kitaip giminingų visoms 33 Susoms Bubbles. Griežto kūrinių eiliškumo nebuvimas – laisvės klaidžioti parodoje suteikimas – leidžia žiūrovui pačiam braižyti žmogaus nesusikalbėjimo su būtimi ir buitimi formas.

Tos formos – labai įvairios, suliejusios kontūrus virsta vienu dideliu tinklu, neturinčiu nei pradžios, nei pabaigos. Taip ir visi parodoje esančių kūrinių personažai – beveidžiai, su kaukėmis, susidvejinę ir susitrejinę – lyg susieti bendromis žmogiškumo paieškos gijomis. Taikliai tai iliustruoja Andriaus Zakarausko kūrinys „Tinklas“, kurio veikėjas – žmogus, vaizduojamas kaip ornamentas paveiksle, kaip vienas didelis susiraizgęs tinklas iš žmogaus formos linijų. Čia žmogus – kaip neišsprendžiamas tinklas pats sau, ir žmogus – kaip visuomenės tinklo dalis. Nepaisant vizualiai kuriamo minios įspūdžio, žmogus tinkle – vienišas, tarsi sąmoningai priimantis amžiną egzistencinio vienišumo būseną, bet tuo pat metu viltingai ieškantis artumo ir supratimo.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Tęsiant pažintį su visais tinklą sudarančiais parodos personažais išryškėja dar viena juos jungianti gija – abejojimo savimi, savo realumu būsena, savęs kaip iš dalies svetimo tame tinkle matymas. Dažnai kūrinių personažai vaizduojami susidvejinę, susitrejinę, apsinuoginantys ir atmetantys viską, kas nereikalinga, arba kaip tik esantys tirštoje aplinkoje, netgi prapuolantys joje. Štai Kristinos Ališauskaitės kūrinyje „Kur mano šešėlis?“ vaizduojami du abstraktūs, išblukę moters kūnai, žvelgiant į juos nėra aišku, kuris iš jų – originalas, o kuris – kopija – šešėlis. Kūnai pakibę ore, bedvasiai, praradę ankstesnę savastį, blankios spalvos ir vizualiai sukuriamas kūno permatomumas tampa vidinės tuštumos alegorija.

Vidinė tuštuma čia – kylanti iš didelės dvasinės atskirties, gyvenant pasaulyje, kuriame materialus perteklius – daugiau nei norma. Ypač taikliai ši būsena atskleidžiama mąstant apie jaunąją kartą, kuri natūraliai tampa atsakinga už dabartinių ir būsimų humanitarinių, ekologinių problemų sprendimą. Tačiau kokiu vertybiniu pagrindu remiantis priimti sprendimus, lemiančius ateitį? Ar dabartiniame pasaulyje dar yra išlikusių universalių, visiems priimtinų ir suprantamų tiesų, išskyrus visuotinį žinojimą, kad laukti nebegalime, kad pasaulį turime keisti čia ir dabar?

Intymumą tarp parodos personažų ir žiūrovų kuria savotiškų sielos portretų – autoportretų – gausa. Rodos, menininko pasirinkimas kūryboje vaizduoti patį save simboliškai suteikia galimybę žiūrovui bent šiek tiek prisiliesti prie kūrėjo asmenybės briaunų. O gal taip mano tik pats žiūrovas? Žvelgiant į fotomenininkės Violetos Bubelytės autoaktus aplanko jausmas, kad kūrėja apnuogino ne tik savo kūną, bet ir sielą – V. Bubelytė geriausiai žinoma kaip pirmoji fotografė Lietuvoje, fotoobjektyvą nukreipusi į apsinuoginusią save kaip moterį. Tačiau autoaktuose matomas kūnas yra natūralus, negluminantis erotiškumu, nepabrėžiantis moteriškumo. Menininkė savo kūną naudoja lyg instrumentą, tad tampa nebeaišku, ar šie autoportretai yra jos dvasinių virsmų, ar tiesiog savęs reprezentavimo erdvė. Kiek pati menininkė mums yra pažini – kiek ji mus į tą erdvę iš tikrųjų įsileidžia? Sekundę pradeda atrodyti, kad net ir šie autoportretuose klajojantys personažai abejoja savo realumu, mato save lyg svetimus, nepaisydami nei išorinės, nei sielos jungties su jų autoriumi. Jie tarytum palikti žiūrovo interpretacijai, ieškantys savo ankstesnės savasties pasaulyje, kuriame sunku mylėti ir save, ir kitus.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka
Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Balansuodami ties įvairių socialinių ekstremumų ribomis, visi parodos personažai žvelgia klausiančiomis išraiškomis, ir įvyksta keistas apsimainymas vietomis – sekundę pajauti, kad ne tu žiūri į mintis judinantį, provokatyvų meną, bet menas žiūri į tave keldamas tuos pačius klausimus ir pastatydamas tave į turinčiojo atsakyti, pasiaiškinti vietą. Tarsi ne šie iš visų pusių apžvelgiami ir interpretuojami personažai žiūrovui turėtų suteikti visus taip ieškomus atsakymus, o žiūrovas jiems. Bet šio keisto ryšio prigimtis greitai tampa nebe tokia keista – užtenka prisiminti pirmosios MO parodos pavadinimą, teigiantį, kad „visas menas – apie mus“…

Tad kodėl taip sunku mylėti? Nors šis klausimas, skambantis parodos pavadinime, retorinis, bent šiokių tokių atsakymų lyg ir tikiesi. Tačiau jų nėra. Yra tik erdvė – didelė erdvė tiems klausimams kelti ir garsiai juos apmąstyti, kurią MO muziejus tik dar labiau išplečia. Galų gale supranti, kad visa čia pamatyta ir pajausta net nėra tiesiogiai apie meilę – tai daug labiau apie amžiną žmogaus prasmės paiešką. Meilė čia nėra savaime aukštinama – kur kas svarbesnę vietą užima nesibaigiančios jos paieškos nestabiliame pasaulyje. Tad, matyt, ne taip ir svarbu tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl taip sunku mylėti – daug svarbiau suvokti būtinybę eiti šio klausimo išvingiuotu keliu.