Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 04

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Mobilizacija Rusijoje – vienas blogiausių Putino pasirinkimų

EPA nuotrauka

Rugsėjo 21-ąją V. Putinas paskelbė apie „dalinę“ mobilizaciją, per kurią į kariuomenę planuojama pašaukti 300 tūkst. rezervistų, tačiau neoficialūs šaltiniai Rusijos vyriausybėje patvirtino, kad šis skaičius gali siekti ir virš milijono. Visoje Rusijos Federacijoje tūkstančiai piliečių gavo šaukimus į karinius komisariatus – tarp jų ir tie, kurie niekada netarnavo armijoje, nėra kariškiai ir turi vadinamąją „Д“ kategoriją, nurodančią, kad jie nėra tinkami tarnauti karinėse pajėgose. Tad žmonių gaudytojai iš karinių komisariatų gali dirbti išsijuosę ir griebti visus, nežiūrint nei amžiaus, nei sveikatos būklės.

Per visą savo istoriją visuotinę mobilizaciją Rusija buvo paskelbusi tik tris kartus: 1914-ųjų rugpjūtį, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1941-aisiais metais, Vokietijai be perspėjimo užpuolus Sovietų Sąjungą, ir šių metų rugsėjo 21 d. Iki šiol savo piliečius baudęs už „spec. operacijos“ vadinimą karu ir vengęs netgi užsiminti apie mobilizaciją kaip apie itin nepopuliarią ir rizikingą priemonę, Putinas, garsėjantis savybe iš visų blogų pasirinkimų rinktis blogiausią, šio desperatiško veiksmo ėmėsi grįžęs iš susitikimo Samarkande su Kinijos, Indijos, Turkijos, Pakistano bei kitų Azijos valstybių lyderiais, kurie jam aiškiai davė suprasti, kad „dabar ne laikas karui“.

Aštrūs liežuviai jau spėjo šią mobilizaciją praminti „mogilizacija“ dėl visiško nepasirengimo tokiam veiksmui. „Spec. operacijai“ užklimpus Ukrainoje, Kremlius pritrūko „gyvųjų resursų“, kurių pradėta ieškoti netgi kalėjimuose ir kolonijose. Kaip ir įprasta Rusijoje, kariniai komisariatai pirmiausia suskubo pasirūpinti ne organizaciniu ar logistiniu mobilizacijos aspektu, bet popieriniu, kuriam, panašu, buvo pasirengta jau anksčiau.

Mobilizacija vyksta vadovaujantis RF įstatymu apie mobilizaciją, kitais teisės aktais, kuriuose ji minima bei RF prezidento rugsėjo 21-osios įsakymu. Pastarajame neužsimenama apie jokius ribojimus, tik paminėta, kad nebus mobilizuojami dirbantys karinės pramonės komplekse. Vėliau išėjo antras įsakas, pusei metų atidedantis mobilizaciją valstybinių aukštųjų mokyklų studentams bei studijuojantiems mokslinėse įstaigose. Dar vėliau prie tokių buvo priskirti IT sektoriaus specialistai, kurių nemaža dalis jau pavasarį spėjo pasipustyti padus į užsienį.

Ant valstybinių įmonių vadovų galvų nukrito atsakomybė sudaryti mobilizuojamųjų sąrašus –kitaip sakant, nuspręsti, ką iš savo darbuotojų siųsti į pražūtį. Mobilizuojamiems rezervistams žadamos „kredito“ atostogos, atleidžiant juos nuo paskolų mokėjimo – bet tik laikinai, iki jų sugrįžimo iš fronto (aišku, jei pavyks grįžti fiziškai ir psichiškai sveikiems). O jei nepavyks, kreditą teks grąžinti šeimai, likusiai be maitintojo. Beje, mobilizuotiesiems vyriausybė žada išlaikyti jų darbo vietas, tačiau rengiamame teisės akte nieko nekalbama apie atlyginimus. Dar viena šios monetos pusė: kils problemų randant pamainą mobilizuotiesiems, užsidarys daug verslų.

Internetuose klajoja vaizdo medžiaga apie tai, kad mobilizuotiesiems tenka savimi pasirūpinti patiems: nėra tinkamų patalpų, lovų, patalynės, siūloma prašyti žmonų, draugių ir seserų sušelpti pigiausiais higieniniais įklotais ir tamponais: „jei būsite sužeisti kulka, įkiškite į žaizdą tamponą, jis plėsis, užspaus sieneles…“ O realybė tokia: vidutinė sužeistojo Rusijos kario evakuacijos trukmė nuo sužeidimo vietos iki chirurginio stalo siekia 16 valandų. Tie, kas yra kariavę, žino, kad sunkiai sužeistasis, per 45 minutes negavęs medicininės pagalbos, miršta. O lengvai sužeistojo būklė be skubios pagalbos virsta vidutinio sunkumo būkle.

Reakcija į „mogilizaciją“

Rusijos visuomenė kol kas yra pasimetusi, šoko būsenoje. Iki šiol tarp visuomenės ir valdžios egzistavo nerašytas susitarimas, pagal kurį valdžia daro ką nori ir nesikiša į asmeninį piliečių gyvenimą. Tačiau dabar ši nerašyta taisyklė sulaužyta – nebelikus norinčiųjų kariauti, į karą siunčiami to nenorintys. Ir vėl kenčia glubinka ir etninės mažumos: siekiama kuo daugiau „užgriebti“ iš nacionalinių respublikų. Jakutijoje, Dagestane, Kabardino-Balkarijoje prasidėjo protestai, o Čečėnijos diktatorius R. Kadyrovas,  pareiškęs, kad jų respublika jau ir taip su kaupu įvykdė mobilizacijos planus ir kad pas juos mobilizacijos nebus, galiausiai nusprendė mobilizuoti tris savo nepilnamečius sūnus, nežiūrint visokių ten Vaikų teisių konvencijų, draudžiančių nepilnamečiams dalyvauti karo veiksmuose.

Įvairiuose Rusijos regionuose prasidėjo negausios protestų prieš mobilizaciją akcijos, per kurias sulaikyta daugiau nei 2 tūkst. asmenų. Kai kuriems iš jų po sulaikymo įteikti šaukimai į armiją. Kita, žymiai skaitlingesnė piliečių dalis (spėjama, kad jų skaičius artėja prie 300 000) bėga į Sakartvelą, Kazachstaną, Mongoliją, o prie Suomijos sienos (ši šalis jau uždarė sienas rusų turistams; atvykti leidžiama tik studijų, darbo, giminių aplankymo tikslais bei dėl humanitarinių prižasčių) jau pirmosiomis dienomis po mobilizacijos paskelbimo susidarė 30 km automobilių eilė. Mongolijos prezidentas pareiškė, kad priims visas artimas etnines grupes ir suteiks bėgantiesiems nuo mobilizacijos prieglobstį. Kazachstanas, į kurį jau plūstelėjo šimtatūkstantinė bėgančiųjų banga, pareiškė, kad neišduos jų Rusijos Federacijai, jei pastaroji to pareikalautų.  Mobilizacijai pasipriešinus Čečėnijoje ir Dagestane, panašu, kad ir Tatarstanas paseks jų pavyzdžiu. Pasak politologo Andrejaus Piontkovskio, Rusijos Federacijos etninių regionų gyventojai nėra pasirengę dėti galvų dėl Kremliaus imperinių ambicijų.

Nuo mobilizacijos bėga aktyviausieji viduriniosios klasės atstovai, nenorintys be prasmės pražūti kare, iki šiol stebėtame per saugų nuotolį. Galima būtų diskutuoti dėl sienų uždarymo tokiems Rusijos piliečiams: Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metu piliečiai iš priešiškų valstybių būdavo internuojami, uždaromi į specialias stovyklas iki karo pabaigos. Tad gal geriau bėgliai jose sėdėtų, užuot puolę Ukrainą? Aišku, tai kainuotų, tačiau Vakarų valstybės yra jau išleidę milijardus pagalbai Ukrainai. Kažkas net yra apskaičiavęs, kad vienas žuvęs Rusijos karys Vakarams jau yra kainavęs apie pusę milijono eurų. Tačiau Europos Sąjungoje kol kas nėra aiškaus sutarimo šiuo klausimu.

Tuo tarpu Ust Ilimsko kariniame komisariate nuaidėjo šūviai. „Dabar visi eisime namo. Ir niekas nekariaus!“ – šią frazę, pasak liudininkų, prieš pradėdamas šaudyti sušuko Ust Ilimsko gyventojas Ruslanas Zininas, nukreipęs ginklą į komisariato vadovą Aleksandrą Jelisejevą. R. Zininas buvo sulaikytas įvykio vietoje, o karinis komisaras išgabentas į ligoninę. R. Zinino motina pareiškė, kad jos sūnus dar nebuvo gavęs šaukimo į armiją, tačiau šaukimą gavo jo geriausias draugas. „Ruslanas labai nusiminė dėl to, nes jo draugas nebuvo tarnavęs armijoje. Buvo sakoma, kad bus dalinė mobilizacija, o išeina, kad ima visus“, – pareiškė motina. R. Zininui gresia įkalinimas iki gyvos galvos.

Rusijos kareiviai Pietryčių Ukrainoje, Zaporižėje, 2022 m. gegužės 1 d. Sergejaus Ilnickio / EPA-EFE nuotrauka

Pasak Rusijos politikos analitikės Jekaterinos Šulman, kurią Kremlius šį pavasarį priskyrė „užsienio agentų“ kategorijai, ši mobilizacija galutinai pribaigs Rusijos provinciją, kuri ir iki šiol pasižymėjo itin bloga demografine situacija. „Na, bet ir Maskvoje vyksta gaudynės, vaikštoma po namus, grasinant perpjauti elektros laidus, jei nebus atidarytos įėjimo durys,“ – sako J. Šulman. Paklausta, kaip išvengti mobilizacijos, ji pataria išvykti, keisti gyvenamąją vietą ir jokiais būdais nepasirašyti ant kvietimo į karinį komisariatą.

Bet tokioje gilias korupcijos šaknis turinčioje šalyje kaip Rusija įmanoma išvengti mobilizacijos sumokėjus kyšį (kalbama, kad jis gali siekti net 20 000 JAV dolerių) arba pasinaudojant socialiniu statusu. Kremliaus spaudos atstovo D. Peskovo sūnus, kuriam paskambino A. Navalno štabo atstovas, apsimetęs karinio komisariato darbuotoju, atrėžė, kad jo mobilizacijos klausimas bus svarstomas „kitame lygmenyje“.  O „The Guardian“ rašo apie „įtakingo“ Rusijos Dūmos deputato, reguliariai pasisakančio prieš Vakarus, sūnų, kuris rugsėjo 24 d. nuo mobilizacijos pabėgo į Stambulą. Į oro uostą jį palydėjo susirūpinęs tėvas, norėdamas įstikinti, kad sūnus bus išleistas iš šalies.

Ir kaip čia neprisiminsi garsėjančio nacionalpatriotinėmis pažiūromis ir nostalgija sovietinei praeičiai Rusijos atsargos generolo pulkininko Leonido Ivašovo, kuris šių metų sausio 31 d. „Visos Rusijos karininkų susirinkimo“ vardu pateikė pareiškimą, nukreiptą prieš Rusijos prezidento V. Putino ir vyriausybės veiksmus dėl galimo Rusijos ir Ukrainos karo kurstymo. „Rusija nėra lyderė nei ekonomikos, nei kultūros, nei švietimo sferose. Rusija baigiasi, – interviu Rusijos radijo stočiai „Echo Moskvy“ tvirtino tuomet generolas. – Esame lyderiai korupcijoje, o demografijos lygmeniu – lūzeriai. Man kyla įspūdis, kad Putinas pavargo nuo Rusijos ir nori ją pribaigti. Po šios avantiūros liausimės egzistuoti kaip valstybė.“ Pabrėžęs ypatingą visuomenės įsitraukimo į karo stabdymo svarbą, generolas siūlė į pirmąsias galimo puolimo gretas statyti Michailo Mišustino, V. Putino ir visų kitų oligarchų bei bankininkų vaikus.

Ukrainos pasiūlymas

Okupuotoje Luhansko srities dalyje Ukrainos ginkluotųjų pajėgų apšaudymo taikiniais tapo naujai mobilizuotų Rusijos piliečių ešelonas. Nors „dalinę mobilizaciją“ Rusija paskelbė vos prieš savaitę, pirmieji šauktiniai jau pateko į frontą Ukrainoje. Apie tai pranešė Luhansko srities karinės administracijos vadovas Serhijus Haidajus.  „Vos prieš savaitę Rusijoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija, o pirmieji šauktiniai jau pasiekė frontą. Visų pirma, pastiprinimas atvyko į Rusijos Federacijos 1-osios tankų armijos 2-osios motorizuotųjų šaulių divizijos 1-ojo tankų pulko dalinius. Jie atvyko visiškai neparuošti. Kaip ir tie, kurie buvo jėga paimti iš okupuotos Luhansko srities dalies. Tačiau gerų naujienų jiems nėra. Yra mums“, – sakė S. Haidajus.

Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius. Ukrainos prezidento kanceliarijos nuotrauka

Pasak Ukrainos prezidento biuro patarėjo O. Arestovičiaus, jau pirmosiomis dienomis po mobilizacijos paskelbimo prie Ukrainos sienų, ties Kupinsku ir Lymanu buvo atgabenta nuo dešimties iki dvidešimties tūkstančių mobilizuotų rezervistų. Dalis jų jau žuvo, dalis – nelaisvėje. Iki šiol nėra aišku, kaip jie bus apginkluoti, nes kariuomenės aprūpinimo ir tiekimo problemos lieka neišspręstos, tad didžiulis sutelktų rusų karių skaičius iš esmės nieko nelemia. „Link Kyjivo siaurais miškų keliais judėjusi, nuolat Ukrainos pajėgų apšaudoma didžiulė kariuomenė įstrigo, o sutrikus tiekimui po mėnesio gėdingai pasitraukė,“ – pažymi O. Arestovičius.

„Rusijos moterys gali sustabdyti šias skerdynes. Putino režimas paims jūsų vyrus, vaikus, tėvus, brolius, jei leisite. Kaukazo žmonių praktika rodo, kad protestas yra labai efektyvus būdas sustabdyti mobilizaciją. Putino režimas atima iš jūsų vyrus, kad išliktų valdžioje. Artimųjų gyvybė ir sveikata – jūsų rankose,“ – taip į Rusijos moteris kreipiasi O. Arestovičius.

Išeitis yra – Rusijos mobilizuotieji jau planuoja savanorišką pasidavimą į nelaisvę Ukrainos karinėms pajėgoms. Ukrainos spec. tarnybos jiems garantuoja visišką anonimiškumą, orų ir teisingą elgesį su jais, saugų fronto linijos kirtimą ir dokumentais patvirtintą pažymą, kad karys mūšio metu pakliuvo į nelaisvę – o tai padėtų jam išvengti kriminalinės atsakomybės, grįžus į RF.

Tačiau Kremlius nesirengia artimiausiu metu baigti karo. Federalinio 2023–2025 m. biudžeto projekte numatyta kariuomenei skirti daugiau, nei buvo suplanuota. Šiais metais kariuomenei vietoje planuotų 3,5 trln. rublių yra skirta 5 trln. rub. Drauge auga išlaidos policijai ir Rosgvardijai – matyt, baiminamasi masinių protestų šalies viduje. Spėjama, kad 2022–2025 m. Rusija karui išleis 7,7 trln. rublių (apie 110 mlrd. JAV dolerių).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasak Rusijos finansų ministerijos  atstovų, ekonomikos modelis Rusijoje tampa kariniu. Visa, kas susiję su plėtra – infrastruktūra, švietimas, sveikata – eina į antrą planą. O žvelgti į 2024–2025 m. biudžeto skaičius nėra jokio tikslo, kadangi situaciją prognozuoti galima tik kelioms artimiausioms savaitėms.

Rusija grimzta į tikrą politinį ir ekonominį chaosą. Pasak J. Šulman, panašu, kad valdžia jau sugalvojo, kaip pribaigti valstybę: išvaryti vengiančiuosius mobilizacijos arba užmušti jai nesipriešinančius.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.