2021 12 03

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Ramunė Markevičiūtė. Orintos Gerikaitės nuotrauka

2021 12 03

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Mokslo ir poezijos sintezę tirianti R. Markevičiūtė: grynos mokslinės tiesos nepakanka

Įsivaizduokime Einsteiną, reliatyvumo teoriją aprašantį eilėmis. Arba sociologą, tiriantį savo kolegų chemikų išradimus. Atrodo, kad neįmanoma? Taip buvo ne visada. Iki pat Naujųjų amžių intelektualai nevengdavo mokslinės poezijos, tokiu būdu savotiškai sujungdami gamtos ir kultūros sritis. Kad šios sritys atsietos, nemanė ir didieji išradėjai. Thomą Hobbes‘ą žinome kaip genialų politikos filosofą, tačiau jis rašė ir gamtos mokslų traktatus. Robertą Boyle‘į laikome vakuumo kameros išradėju, tačiau savo mokslinius eksperimentus jis panaudojo ir filosofinėms teorijoms vystyti.

Šiandien mes, moderniais save laikantys žmonės, gamtos mokslą intuityviai nusakome kaip atribotą nuo socialinių faktorių. Ir tam tikra prasme esame teisūs. Gamtamokslio metodas – eksperimentas – nepavaldus politinei nuomonei. Tačiau pastaraisiais metais gamtinės ir socialinės plotmių susietumas tampa vis ryškesnis. Kai Vyriausybė kvietėsi ekspertus, tarp jų buvo ne tik epidemiologų, bet ir psichologų. Kai Vilniaus universitetas kūrė pandemiją aptariančias laidas, jose svečiavosi ne tik biochemikai, bet ir filosofai.

Gamtinės ir visuomeninės plotmės skirtis prancūzų filosofui Bruno Latourui užkliuvo dar XX a. pabaigoje. Mat kaip tik tuo metu geometrine progresija ėmė daugėti objektų hibridų, kurių neįmanoma priskirti vien tik visuomenės arba vien tik gamtos poliui. Modernieji laikė šių sričių neskyrimą antimodernizmu, kurį reikia įveikti gryninant tiriamus objektus. Tačiau, iškilus problemoms dėl skylės ozono sluoksnyje ar AIDS, paaiškėja, kad moderniu laikytas sričių atskyrimas nėra vaisingas. Maža to, atlikus išsamesnį tyrimą galima padaryti išvadą, kad mes niekada išties nebuvome modernūs, t. y. gebantys išgryninti tikrovės sritis. Nes pati tikrovė nėra vienalytė. Ir dabartinė pandemija tėra dar vienas hibridas.

Modernioji „konstitucija“, pasak B. Latouro, tai siekis išgryninti gamtos, kultūros (ir, verta pridurti, Dievo) sritis. Taip pat ir apsimetinėjimas, kad jos niekada nesusikerta, nepersidengia. Čia svarbu pabrėžti, kad akindamas atsisakyti iliuzinės moderniųjų „konstitucijos“ Latouras nekviečia reakcionizmui. Nes reakcionizmas, siekdamas atskirti natura ir cultura, daro tą patį, ką modernizmas, tik dėl kitų tikslų. Modernumo iliuzijos atsisakymas – tai vidurio kelias, kuriuo einant nebijoma objektų hibridų, bet ir nenuneigiami saviti gamtos bei visuomenės tyrimo metodai.

Pažvelgus į dabarties reiškinius bei socialinę ir technologinę pastarųjų kelių šimtmečių raidą latūriškai, t. y. matant gamtos ir kultūros bei visuomenės sferų sąsajas, nebestebina ir iš pažiūros skirtingoms sritims priklausančių metodų samplaikos. Viena iš tokių samplaikų – mokslo ir poezijos sintezė. Pastarąjį objektą – mokslinę poeziją – savo tyrimais nagrinėja Berlyno laisvojo universiteto mokslininkė Ramunė Markevičiūtė. Su ja kalbamės apie mokslinės poezijos teorines prielaidas, gamtos ir visuomenės sričių skirtį ir tai, ar kada nors vėl eiliuosime fizikos monografijas.

Papasakok plačiau apie savo tyrimo prielaidas. Kodėl mokslinė poezija, derinanti iš pažiūros nesuderinamas sritis, išvis atsirado ir kodėl šiandien ji yra įdomi?

Tiesą sakant, mano prieiga prie šio žanro – mokslinės poezijos – yra klausti, kodėl šiandien ji yra neįdomi. Aš tai aiškinu pasitelkdama būtent Bruno Latouro aptariamą didžiosios skirties tarp gamtos ir kultūros konceptą. Ši skirtis persmelkia mūsų mąstymą ir, mano galva, būtent dėl jos mums sunku rimtai vertinti mokslinę poeziją.

Juk mokslinė poezija yra vienas pirmųjų Vakarų literatūros žanrų, pradedant Hesiodu, ir buvo populiarus iki pat Naujųjų amžių, kai buvo rašomi tokie bestseleriai kaip kad Fracastoro „Sifilis“ ar kardinolo Polignaco „Anti-Lukrecijus“, kuriame aptarinėjamos Descartes‘o idėjos ir Niutono fizika. Dabartiniams literatūros tyrinėtojams šie kūriniai mažai žinomi, ką jau kalbėti apie platesnę publiką. Tačiau anuo metu jie buvo verčiami į daugybę kalbų ir labai paplitę. Tad aš keliu klausimą, kas atsitiko, kad mes nebepriimam šių tekstų nei kaip literatūrinių, nei kaip rimtų mokslinių veikalų. Man įdomu, kodėl šiandien kelia šypseną tie akmenų, mineralų, augalų aprašymai, kurie šiuos objektus vaizduoja veikiančius tarsi žmonės.

Bruno Latouras 2013 m. atsiima Holbergo prizą iš Norvegijos švietimo ministrės rankų. EPA nuotrauka

Būtent toks vaizdavimas verčia šiandienos žmogų mokslinę poeziją matyti kaip eilinį mitą.

Taip. Maža to – net ir kaip literatūra didaktinės, t. y. mokomosios, poemos atrodo nevykusios, nes yra tam tikri hibridai, jose įpinta dalykinė literatūra. Šiandien dalykinės temos matomos kaip kažkas, kas neturėtų įsimaišyti į poemas kaip literatūros kūrinius. Mat dar romantikų galvosenoje poezija buvo atsigręžimas į subjektą. Literatūrinis etalonas buvo matyti daiktus ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokius išgyvena poetas. Ir tai yra visiškai priešinga tam, ką apie savo metodą sako gamtos mokslas, teigiantis, kad objektus traktuoja be subjektyvių impresijų. Mokslinis tekstas, ypač gamtos mokslų, turi būti kuo mažiau retoriškas, nes subjektyvumas suprantamas kaip klaidinantis. Šiuo atžvilgiu mokslinė poezija, kuri siekia ir tiesos, ir vaizdingumo, moderniam skaitytojui atrodo keista, nes tiesa ir metaforinis kalbėjimas laikomi nesuderinamais. Mokslinių straipsnių stilistikoje vyrauja „lango stiklo“ teorija. Esą kalba yra tas stiklas, esantis tarp stebėtojo ir objekto, ir kuo kalba bus skaidresnė, tuo geriau matysime stebimą objektą.

Latouras, kuris nagrinėjo mokslinių straipsnių retoriką, sako, kad taip tiesiog nėra. Jo pažinimo teorija pagrįsta ne vienaprasmišku objekto ir subjekto susidūrimu, kai galima tik viena teisinga prieiga. Veikiau objektas ir subjektas matomi kaip kuriantys save per tarpusavio sąveiką. Žmogus pažįsta vykstant sąveikai tarp skirtingų agentų, veikėjų. Tokiu būdu pažinimas cirkuliuoja per šiuos sąryšius. Kuo daugiau mes turime asociacijų tarp skirtingų veikėjų, tuo geriau. O asociacijų gali būti įvairių, pradedant mokslu, baigiant poezija ar net pasivaikščiojimu gamtoje.

Ir tai pasitvirtina kasdienėje patirtyje. Štai neseniai skaičiau interviu su vieno vokiško žurnalo redaktoriumi. Jis atkreipė dėmesį, kad klimato kaitos kontekste reikia žurnalistų, kurie išmanytų tiek mokslinę, tiek politinę, tiek retorinę šio fenomeno puses. Klimato kaita ir yra vienas iš latouriškų hibridų. Nebegali būti tik politikos ar ekonomikos ekspertu. Tai yra gamta, bet jos reiškiniai priverčia sugrįžti prie hibridinio daiktų matymo.

Tuomet didaktinė poezija nėra tik įmantri forma mokslui pateikti? Ji kuria naują objektą?

Mano teiginys tas, kad ji kuria sąsajas. Ji yra tiek hibridiška, tiek pati kaip objektas yra hibridas, todėl yra įdomi šiandien. Mokslinė poezija – epui artimas žanras. Herojinis epas yra apie žmones, kurie veikia, o mokslinė poezija yra apie visuomenę, kurią kartu su žmonėmis kuria ir daiktai, aplinkos objektai. Jie veikia ir tai, mano supratimu, puikiai atspindi teoriją apie pasaulį kaip ryšių tinklą (actor-network theory). Šiame ryšių tinkle veikėjai yra visi. Ne vien žmogus izoliuotu protu sugeba kurti valstybę. Ją kuria ir parakas, ir barometras, ir gravitacijos teorija.

Dėl šios priežasties Latouro filosofija tokia polerizuojanti – jos dažniausiai arba nekenčia, arba ją labai mėgsta. Nes tokie klausimai kaip laisvos valios ar žmogaus prigimties tampa mažiau svarbūs. Klausiama ne kas tai yra, o kaip tai vyksta, ką vienas ar kitas dalykas daro, kaip jis veikia. Tai pragmatistinis metodas. Šiuo atžvilgiu žmogus pagal savo poveikį tam tikromis aplinkybėmis gali atsidurti šalia kavos puodelio. Mano puodelis neturi didelės įtakos, bet mitinė Nestoro taurė, minima Iliadoje, ir Nestoro taure pavadintas archeologų radinys, ko gero, tikrai yra padaręs didesnį poveikį kultūrai nei kai kurie žmonės.

O kas slypi po „modernaus“ žmogaus siekiu išgryninti aplinkinio pasaulio ir jo tyrimų sferas?

Sakyčiau, kad noras išgryninti yra pirmiausia pagimdytas Vakarų mokslo. Reikėtų atsigręžti į Descartes’o aiškią skirtį tarp materialiosios ir sielos plotmių, to, ką jis vadina res extensa ir res cogitans. Nes čia prasideda absoliutus gryninimas. Ir Vakarų mokslo raidos istorijoje vis labiau atsiskiria žmogaus, jo dvasinio pasaulio ir daiktų sritis.

Susidūrus su moksline revoliucija ir atradimais, kuriuos įgalino mokslas, taip pat atsiranda įtrūkis santykyje su praeitimi. XVII a. gimsta teiginiai, kad mes, modernieji, esame pranašesni už Antikos žmones, nes pasiekiame geresnių rezultatų botanikos, matematikos ir fizikos srityse, vadinasi, nors ir esame Antikos dėka, esame kitokie. Atskiriama praeitis nuo dabarties. Ir kuo didesnį pagreitį įgauna mokslinė pažanga, tuo daugiau atsiranda sričių, kur modernieji yra viršesni už Antikos žmones. Tačiau tai ypač ryšku gamtos mokslų srityje. Dvasios srityje, pavyzdžiui, poezijoje ne taip lengva rasti, kas parašys geriau už Homerą, tačiau vis tiek jau prasideda atsiskyrimai tarp praeities ir ateities, tarp gamtos mokslų ir dvasinio pasaulio.

René Descartes žmogaus organų ir jų veikimo principų eskizai. Serija „L’homme“. University of Virginia nuotrauka. Paris: Compagnie des Libraires, 1729.

Tad gamtos mokslų ir dvasios pasaulio skirtis įvyksta norint įžvelgti pranašumą, bet jį aiškiai įžvelgiant tik vienoje, gamtamokslio, srityje?

Taip! Po to pradedama pranašumų ieškoti ir kitose srityse, bet būtent čia prasideda skirtis tarp žmogiškosios ir gamtinės istorijos, kurios įgauna skirtingus greičius. Tačiau su socialiniais mokslais žmogaus veikimo sritis taip pat bando pasiekti tą pažangą, kuri yra matoma gamtos moksle. Socialiniai mokslai gimsta kaip noras pagerinti žmogaus būklę. Tai ieškojimas žmonių bendrabūvio dėsnių pagal analogiją su gamtos dėsniais, tam, kad mūsų visuomenė pasiektų pažangą.

Šitaip atsiranda atskyrimas, viena vertus, tarp praeities ir modernybės, kita vertus, tarp gamtos ir visuomenės polių. Tai yra modernybės diskursas, sutinkamas net ir romantikų poezijoje. Jie, susidūrę su mokslo pažanga, utilitarizmu, kylančiu iš pažangos pagimdyto naudos aspekto, pasitraukia į subjekto sritį. Jei industrija yra objektų lygmens, tai dvasinis, subjekto polis atsitraukia ir dar labiau paryškina skirtį tarp daikto ir žmogaus, kaip ir tarp gamtos bei kultūros. Schilleris, pavyzdžiui, kalba apie Antikos žmogų kaip nedarantį skirties tarp gamtos ir kultūros, todėl jo amžius ir poezija esą naivi – tiesiogiai atvaizduojanti daiktus. Tuo tarpu modernus žmogus esąs atskirtas nuo savo gamtiškojo prado, o tam, kad pajaustų pilnatvę, jam reikalinga sentimentalioji poezija.

Ar tai, ką mes vadiname modernia skirtimi, tikrai yra tik modernaus žmogaus bruožas? Juk ir Antikoje skirtis tarp gamtos ir ją užkariaujančio žmogaus daug kur pasirodo.

Taip, modernybė savaime nėra lokalizuojama laiko juostoje, o skirties šaknys kaip tik ir yra Antikoje. Tačiau gryninimo tempai didėja būtent XVII a.

Ką prarandame ir ką laimime tokiu išgryninimu?

Latouras kaip pralaimėjimą visų pirma įvardina klimato kaitos atvejį. Jo galva, mokslinės objektyviõs tiesõs išgryninimas mums nepadėjo susivokti, o tiksliau, imtis veiksmo. Jis kalba apie klimato kaitą, tačiau galime paimti kad ir pandemiją. Mes turime nepaprastai daug įrodymų apie Covid-19 pavojingumą, skiepų saugumą ir veiksmingumą. Bet ar mokslinė tiesa padeda visiems žmonėms imtis veiksmų? Nepakankamai. Ir mes matome, kaip nurodymas į gryną, objektyvią, mokslinę tiesą nepadeda mobilizuoti žmogaus.

Tai paradoksalu. Juk tikslas buvo, kad faktai nebūtų prilyginami eiliniam literatūriniam arba politiniam naratyvui ir tokiu būdu taptų įtikinamesni. Juk skaitant tą pačią mokslinę poeziją galima suabejoti kur čia literatūra, o kur mokslinis metodas. Kad to nebūtų, pasitelkiamas gryninimas, bet pasiekiamas priešingas rezultatas.

Būtent, išeina priešingai. Dėl to reikia, kad mokslas neatsisakytų retorinių derybų. Tačiau svarbu pabrėžti, kad faktų sąsaja su retorika nereiškia, jog jie yra mažiau teisingi. Tai, kad faktai sukonstruoti, reiškia, jog jie padaryti iš daugelio asociacijų. Ir kuo daugiau asociacijų, kuo daugiau konstrukcijų, tuo aiškesnį turime vaizdą apie realybę.

Mes kuriame hibridinę asociaciją tarp žmogiškų ir nežmogiškų objektų. Tam, kad pažintume, turime objektą paversti kažkuo kitu. To pavyzdys – miško dirvožemio tyrimai. Mokslininkai eina į ekspediciją, ima žemės mėginėlius, tie mėginėliai perdedami į stalčius, kuriuose nustatoma, kokia yra žemės spalva, ta spalva transformuojama į skaičių, skaičius dedamas į lentelę ir taip žingsnis po žingsnio žemės gabalėlis virsta tekstu, kuriuo prieinama prie pažinimo. Bet tai nėra vienintelis tikrovės pažinimo būdas. Tą patį daro ir poezija – ji transformuoja. Juk žodis „metafora“ tai ir reiškia – perkėlimą, pernešimą.

Ramunė Markevičiūtė. Orintos Gerikaitės nuotrauka

O kaip tuomet mokslinę tiesą atsekti žmogui, kuris susiduria su dviem naratyvais. Pavyzdžiui, vienu, kad vakcinos yra gėris, ir kitu, kad yra blogis.

Lengvo kelio nėra, nes matome, kad faktiniai argumentai neveikia. Kraštutinis pavyzdys – plokščiažemininkai. XXI a. tikėti, kad žemė plokščia, yra kvaila. Nes, kalbant visiškai kiekybiškai, žmonių, kurie patvirtina, kad taip nėra ir kurie turi pagrindo tai tvirtinti, yra begalė. Tam tikra prasme kiekybė čia virsta kokybe, nes mokslinės bendruomenės funkcija yra tikrinti save pačią, ir šis tikrinimas tuo efektyvesnis, kuo daugiau mokslininkų į jį įsitraukia, kuo daugiau tyrimų padaroma.

Ši pandemija yra įdomi tuo, kad ji parodo mums mokslo kelią. Juk iš pradžių niekas nežinojo, kas tas kovidas. Tiesa neatsiranda priešais tave, nes vienas žmogus parašo tobulą straipsnį. To neužtenka. Mokslinei bendruomenei reikia savikontrolės, kiekybinio įsitraukimo ir asociacijų dauginimo. Reikia atsisakyti ne tiesos, o iliuzijos, kad tiesa išaiškėja čia ir dabar per vieną straipsnį. Mokslas veikia būtent per asociacijų dauginimą. Tai supratęs žmogus išmoksta žiūrėti į tai, kas svarbu.

Svarbu suprasti, kaip veikia mokslas, kaip veikia retorika, kaip veikia poezija, nes kai žinai, kaip galima manipuliuoti, esi mažiau pavaldus manipuliacijoms. Viena vertus, reikia suprasti, kaip pasiekiami patikimi moksliniai rezultatai, kita vertus, mokytis retorikos, skaityti Ciceroną.

Kaip čia gali padėti poezija?

Mokslinė poezija, ypač Naujųjų amžių, įtraukia būtent mokslininko asmenį ir politinį aspektą. Mokslinė poezija sudaužo įsitikinimą, kad mokslas yra atskira kristalinė sfera, kurioje tiesa yra čia ir dabar. Asociacijų dauginimu mokslinė poezija parodo, kad į tai, kas yra mokslas, įeina daug aspektų. Juk ir pats mokslas randasi asociacijų dauginimo dėka. Tam, kad pastatytum dalelių greitintuvą, reikia politinės valios, reikalingų iškasenų visame pasaulyje. Turi susijungti be galo daug sričių, kad būtų galima vystyti mokslą vienoje konkrečioje srityje. Taip pat poezija yra labai vaizdingas būdas perteikti mokslines temas. Aš, kaip ne fizikė, perskaičius fizikos vadovėlį negaliu pasakyti, kad supratau viską apie kinetikos dėsnius. Bet paskaičius poezijos apie tai aš gaunu dar vieną prieigą prie šio dalyko.

Ar mokslinė poezija įmanoma šiandien?

Aišku! Tiesą sakant, šis klausimas yra svarstomas. Tarkime, rašytojas Amitavas Goshas atkreipia dėmesį, kad mes įžengiame (ar grįžtame) į gamtos, kaip veikėjos, erą. Įsitikiname, jog žmogus ne tik veikia, bet ir yra veikiamas gamtos reiškinių. Tokių reiškinių kaip viesulai ir potvyniai tik daugės, ir literatūra, tarkime, romanas, pasak Gosho, dabar nėra užtektinai pajėgus tokius reiškinius tinkamai atspindėti. Jis kalba apie epą kaip apie tinkamą būdą aprašyti tam, kas dabar vyksta, nes šiame žanre susiduria tiek žmogiškos, tiek nežmogiškos jėgos. Aš jam pasiūlyčiau atsigręžti į mokslinę poeziją. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien