2021 11 27

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Mokymasis laukti. Advento gidas

Sekmadienį pradedame naujus liturginius metus su nauju liturginiu laiku adventu, kuris dažnai asocijuojasi su advento vainiku, kalendoriumi su šokoladukais kiekvienai dienai, kalėdinėmis akcijomis ir išpardavimais bei karštligišku troškimu kažkaip pasiruošti Kalėdoms. Tačiau ar tik tiek? Jūsų dėmesiui – trumpas ir praktiškas gidas, kuris padės apie adventą sužinoti daug daugiau, nei galėjote įsivaizduoti.

Apibrėžimas

Adventas – tai lotyniškas žodis, reiškiantis atėjimą; jis tapatus graikiškajam terminui Paruzija. Šie abu žodžiai vartojami nusakant Kristaus antrąjį sugrįžimą laikų pabaigoje.

Prasmė

Taigi adventas yra laikas, skirtas pasiruošti Kristaus sugrįžimui. Jo šūkis galėtų būti toks: „Budėkite, Jis ateina!“ Advento liturgijoje girdime skaitinius apie pasaulio pabaigą, išbandymus bei palyginimus apie tarnus, kurie laukia sugrįžtančio Šeimininko. Todėl raginama nemiegoti, bet būti pasirengusiems.

Kartu adventas – ir džiugaus pasirengimo minėti pirmąjį Kristaus atėjimą laikas. Esame kviečiami išgyventi Senojo Testamento teisiųjų troškimą, kad ateitų Mesijas ir pasaulį išgelbėtų iš nuodėmių vergijos.

Galiausiai Bažnyčia primena ir tarpinį Kristaus atėjimą, kuris tęsiasi nuo pirmojo iki antrojo –  kuomet Viešpats mus aplanko neregimu būdu kasdienybės tėkmėje. Esame raginami nepražiopsoti šių aplankymo akimirkų ir jų ieškoti.

Antrasis Kristaus atėjimas. Nežinomo graikų ortodokso ikona, XVIII a. pradžia. Wikipedia.org nuotrauka

Liturginės nuostatos

Adventas trunka keturias savaites. Jis prasideda I Vakarine liturgine valanda sekmadienio, kuris yra arčiausiai apaštalo Andriejaus šventės (lapkričio 30 d.) – tarp lapkričio 27 d. ir gruodžio 3 d. O baigiasi I Kristaus Gimimo iškilmės Vakarine, gruodžio 24 d.

Adventą sudaro dvi dalys: dienos iki gruodžio 17 d. yra skirtos pasirengti Antrajam Kristaus Atėjimui, o nuo 17 d. ruošiamasi minėti Kristaus Gimimą.

Šiais C ciklo liturginiais metais advento sekmadienių temos yra šios:

I sekmadienis (11. 28 d.) – Pasaulio pabaigos ženklai ir raginimas budėti;

II sekmadienis (12.05 d.) – Viešpaties Pirmtako raginimas atsiversti;

III sekmadienis (12.12 d.) – Jono Krikštytojo paraginimai;

IV sekmadienis (12.19 d.) – Mergelės Marijos apsilankymas pas giminaitę Elzbietą.

Liturginė advento spalva yra violetinė arba purpurinė, kuri simbolizuoja atgailą ir laukimą. Trečias advento sekmadienis vadinamas džiaugsminguoju (Gaudete), naudojama rožinė liturginė spalva.

Svarbiausios advento šventės – tai Nekaltasis Marijos Prasidėjimas gruodžio 8 d., taip pat šventųjų Mikalojaus (12.06 d.), Liucijos (12.13 d.) minėjimai.

Taigi, nors adventas ir gavėnia yra pasirengti svarbiausiems Išganymo istorijos įvykiams skirti liturginiai laikai, tačiau savo esmė jie nėra tapatūs. Adventas nėra atgailos laikas, bet džiugaus laukimo ir budėjimo metas.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Istorija

Ankstyvoji Bažnyčia neturėjo advento laikotarpio dėl paprastos priežasties: nebuvo Kalėdų šventės. Kristaus Gimimo iškilmė gruodžio 25 d. Romos Bažnyčioje pirmąkart paminėta 330–336 m. Žinoma, tris amžius iki tol Bažnyčia neneigė Dievo Sūnaus Įsikūnijimo fakto, tačiau Prisikėlimo slėpinio šventimas buvo daug svarbesnis.

Kadangi jau egzistavo paprotys atgaila ir pasninku ruoštis svarbiausiam krikščioniško tikėjimo įvykiui paminėti – Velykoms, tad pamažu atsirado ir paprotys panašiu būdu rengtis ir Kalėdų šventei.

367 m. šv. Hilarijus mini Galijos Bažnyčioje egzistavusią praktiką pasninkauti tris savaites iki Viešpaties Apsireiškimo šventės sausio 6 d. (tądien buvo krikštijami atsivertėliai). Šis paprotys 380 m. įvestas ir Ispanijoje. Tačiau tikrasis adventas atsirado V a. pabaigoje, kai apie 480 m. Tūro (Prancūzija) vyskupas Perpetuas įsakė laikytis pasninko triskart per savaitę (pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais) nuo Šv. Martyno šventės (lapkričio 11 d.) iki Kristaus Gimimo iškilmės, tad šis laikotarpis imtas vadinti Šventojo Martyno gavėnia (Quadragesima Sancti Martini).

Louis-Anselme Longa, „Šv. Martyno dosnumas“, 2007 m. Abmg / Wikipedia.org nuotrauka

Šventasis Martynas pasirinktas neatsitiktinai – jis yra populiariausias frankų Bažnyčios šventasis. Beje, panašus pasninko laikotarpis iki šių dienų egzistuoja Ortodoksų Bažnyčioje, kuri nuo lapkričio 15 d. iki Kalėdų laikosi apaštalo Pilypo pasninko. Gališka advento liturgija nesiskyrė nuo Gavėnios liturgijos, buvo imami tie patys skaitinių tekstai.

Manoma, kad Romos Bažnyčioje advento liturgiją sunormino popiežius Grigalius Didysis († 604 m.), nustatęs penkių advento sekmadienių trukmę. Nuo IX a. pirmasis advento sekmadienis imamas laikyti liturginių metų pradžia. Popiežius Grigalius VII († 1085 m.) advento laikotarpį sutrumpino iki keturių savaičių. Skirtingai nuo gališkosios liturgijos, Romos apeigose adventas buvo suprantamas kaip džiugus Viešpaties Gimimo laukimo metas.

Iki XII a. greta gyvavo abi advento formos, kol XIII a. jos susiliejo, ir šis liturginis laikotarpis įgavo gališkąjį atgailos aspektą. Po II Vatikano susirinkimo įvykdytos liturginės reformos vėl išryškintas Romos Bažnyčiai būdingas džiugaus laukimo aspektas, aišku, neatmetant ir gališkojo atgailos bei pasiruošimo dėmens.

Advento simboliai ir praktikos

Pradėsime ne nuo populiariausio advento simbolio – vainiko su keturiomis žvakėmis, nes jis yra palyginti naujas ir savo kilme protestantiškas; pristatysime keletą užmirštų katalikiškų advento simbolių, kurie galėtų atsirasti jūsų namuose ar bendruomenėse:

Mergelės Marijos (Rarotų) žvakė. Nuo X a. advento sekmadieniais buvo aukojamos votyvinės Mišios Marijos garbei, kurių įžangos priegiesmis prasidėdavo žodžiais: „Rorate caeli desuper“ (Rasokite, dangūs, iš aukštybių), taip ir gimė pavadinimas – Rarotai.

Šios Mišios būdavo aukojamos dar neišaušus septynių žvakių šviesoje. Septintoji, didžiausioji, žvakė simbolizavo Mergelę Mariją, kuri pagimdė Pasaulio Šviesą. Ši žvakė dažnai perrišama baltu arba mėlynu kaspinu, kuris simbolizuoja Nekaltąjį Prasidėjimą. Kadangi adventas yra ir Marijos liturginis laikas, tikrai prasminga savo namuose turėti ir Marijos žvakę, prie kurios būtų galima kartu melstis, laukiant kūdikėlio Jėzaus užgimimo.

Rarotų Mišios Prahos katedroje. Draceane / Wikipedia.org nuotrauka

Nekaltojo Prasidėjimo Mergelės Marijos valandos. Valandų liturgijos (brevijoriaus) pavyzdžiu sukurtos giesmės, kuriose pasitelkiant Senojo Testamento simbolius kalbama apie Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Jų autoriumi laikomas pranciškonas Bernardinas Bustietis, gyvenęs XV a. Šios Valandos buvo ypač populiarios Lenkijoje ir Lietuvoje. Advento metu dažniausiai jos giedamos prieš kurias nors sekmadienio Mišias, tačiau galima jas giedoti ir namuose ar maldos grupelėje. Beje, lietuviškas vertimas yra labai vykęs ir gražus, jį galima rasti liturginiame maldyne.

Jesės medis. Tarp JAV katalikų paplitusi advento praktika puošti Jesės medį, kuris simbolizuoja Mesijo protėvius (Jėsė buvo karaliaus Dovydo tėvas). Tai puikus adventinis žaidimas šeimai, kuri turi mažų vaikų, taip jiems paaiškinant Išganymo istoriją. Susidomėjusiems – nuoroda, kuri padės pasigaminti savo Jesės medį.

Juozapo ikona. Juozapas yra advento šventasis, nes jis glaudžiai susietas su Jėzaus įsikūnijimo ir gimimo įvykiais. Juozapo ikona ar statulėlė šiuo laikotarpiu gali būti ženklas ir kvietimas išgirsti tai, ką Viešpats mums kalba, išmokti visas sunkias situacijas spręsti Juozapo pavyzdžiu: klausantis ir veikiant.

Didieji O priegiesmiai. Paskutinės advento dienos (nuo gruodžio 17 d. iki gruodžio 23 d.) turi savitą ir ypatingai gražią bei turtingą liturginę praktiką. Tai yra vadinamieji didieji O priegiesmiai – Vakarinės liturginės valandos (Vesperes) Švč. Mergelės Marijos giesmės (Magnificat) antifonos. Kiekvieną vakarą ši antifona, visada prasidedanti kreipiniu „O“, šaukiasi ateinančio Viešpaties vis skirtingu titulu. Iš jų pirmųjų raidžių susideda raktažodis ERO CRAS – rytoj būsiu. Šiomis dienomis galima visiems sukalbėti tos dienos Vakarinę – taip kartu su Bažnyčia ruošiantis minėti Kristaus Gimimą.

Advento vainikas. Labiausiai paplitęs ir turbūt vienintelis daugeliui žinomas advento simbolis. Jis atsirado XIX a. Vokietijoje. 1839 m. liuteronų kunigas Johanas Hinrichas Vichernas, dirbęs su skurstančiais vaikais, padarė vainiką iš vežimo rato. Ant jo jis pritvirtino dvidešimt keturias mažas raudonas žvakutes ir keturias dideles baltas žvakes. Raudonos žvakelės būdavo uždegamos kiekvieną savaitės dieną, išskyrus sekmadienį, kai būdavo uždegama viena iš keturių baltų žvakių.

XX a. pradžioje vokiečių migrantai šią tradiciją atsivežė į JAV, ir laikui bėgant advento vainikai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dabar advento vainiką sudaro 4 žvakės: trys violetinės ir viena rožinė. Nei žvakių simbolika, nei ypatingos maldos nėra nustatytos, todėl kiekvienas gali susikurti savo advento vainiko prasmę.

Pexels.com nuotrauka

Advento kalendorius.labiausiai vaikų mėgstamas tokio laikotarpio simbolis, nes kalendorių sudaro šokoladukai. Ši tradicija atsirado 1958 m., tačiau išpopuliarėjo tik nuo 1993-iųjų. Šio kalendoriaus esmė galėtų būti padėti vaikams įprasminti kiekvieną advento dieną – padarant gerą darbą, padedant, susitaikant ir t. t. Kiekviena šeima galėtų susikurti savas taisykles.

Kalėdų eglutė. Nors miestų aikštės ir parduotuvių vitrinos kalėdinėmis eglutėmis pasipuošia dar prieš advento pradžią, būtų puiku, kad mūsų namuose šis Kalėdų simbolis atsirastų Kūčių dieną. Tai būtų puiki proga išgyventi adventą ir pasitikti Kalėdas tada, kada jos ir turi būti – gruodžio 25 d., o ne lapkričio 27-ąją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Esame kviečiami rasti laiko advento laikotarpio liturgijos skaitiniams, kurie padeda išgyventi biblinį laukimo aspektą. Idealu būtų kasdien dalyvauti šv. Mišiose, bet, jei tai neįmanoma, yra lietuvių kalba pasiekiamos kasdieninių skaitinių meditacijos (ypač pravartus yra „Magnificat“). Kas turi galimybę melstis Valandų liturgiją, tikrai atras atgaivą advento himnuose ar Bažnyčios Tėvų mintyse, kurių galima rasti Aušrinės skaitiniuose.

Galiausiai puikiausia apsimarinimo forma per šį adventą gali tapti nesilankymas feisbuke, laiko kompiuteriui apribojimas, nepasidavimas gudriai suregztų komercinių nuolaidų bei pasiūlymų pagundai, laiko skyrimas savo artimiesiems, tikras gerumo darbas, atliktas paties, o ne paaukojant kelis eurus per labdaros renginį.

Adventas – tai metas, kada galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti. Tai metas, kada vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus“ (Veni veni Emmanuel giesmė).