2020 09 10

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Mokytojas: įprastų pamokų mėgdžiojimas nuotoliniam ugdymui netinka

Vaikas žiūri į kompiuterį
Unsplash.com nuotrauka

Šių mokslo metų pradžia – anaiptol ne tradicinė. COVID-19 viruso pandemija vis dar veikia mokyklų gyvenimą. Kol kas apie sugrįžimą prie įprasto mokyklinio gyvenimo ritmo – nėra kalbos.

Su 7–12 klasių moksleiviais dirbantis fizikos ir matematikos mokytojas Lukas Bagdonavičius pasakoja, kad dauguma kolegų nė už ką nenorėtų pakartoti pavasarį patirto nuotolinio mokymo. „Mokytojai turėjo per trumpą laiką išmokti naudotis įvairiomis platformomis. Pedagogai įdėjo daug pastangų, bet rezultatas vis tiek netenkino“, – pavasarinius išbandymus prisimena pedagogas. Mokykla, kurioje jis dirba, šį rudenį bando taikyti mišrų ugdymą – pusiau namuose, pusiau mokykloje. „Vienos klasės eina vieną savaitę, kitos – kitą, kad būtų mažesni srautai, mažiau mokinių mokykloje“, – pasakoja L. Bagdonavičius.

Ar toks mišrus ugdymas neišmuš mokinių iš ritmo? Ir kaip prisitaikyti mokytojams? „Gali būti sunkiau, reikia tėvų pagalbos ir noro. Net ir mokantis namie reikėtų atsikelti septintą ryto, pasiruošti ir dirbti“, – šypsosi mokytojas. Anot jo, mokymosi procese bet kuriuo atveju reikia dirbti ir savarankiškai, ir su mokytoju – tiesiog būtina tinkamai suplanuoti darbą ir ieškoti būdų prisitaikyti prie situacijos. „Vieną savaitę jie ruošis savarankiškai, kitą – dirbs su mokytoju. Per pamokas aptarsime, ką ir kaip jiems pavyko padaryti.“

Lukas Bagdonavičius. Barboros Skirgailaitės nuotrauka

Pasak L. Bagdonavičiaus, septintokai ir žemesnių klasių mokiniai kol kas bus ugdomi tik mokykloje, nes būtent dėl jų nuotolinėse pamokose dažniausiai pasitaiko nesklandumų: „Vykstant pamokai jie įdeda tik savo nuotrauką, o ne gyvą vaizdą. Pakvieti mokinį – jo nėra, gal žaidimą žaidžia. Vaikai atsiskaitymus rašo įsijungę kitus kanalus. Pasitaiko keiksmažodžių, netinkamų gestų. Ir neįmanoma sudrausminti – taip, gali išjungti mikrofoną, bet mums vis tiek reikia matyti vieniems kitus, tad kamera turi likti. Galų gale, jaunesnieji dar neturi savarankiško darbo įgūdžių.“

Liepos mėnesį „Bernardinai.lt“ skelbtame straipsnyje daug pasakančiu pavadinimu „Nuo(s)tolinį ugdymą prisiminus“ žinomas mokytojas Vytautas Toleikis dalijosi savo patirtimi. Anot jo, nuotoliniam mokymui buvo nepasiruošta, prisitaikyti reikėjo staigiai, mokymas strigo, mokiniai prarado galimybę mokykloje ugdyti socialinius įgūdžius. L. Bagdonavičius iš esmės sutinka su šiomis pastabomis, tačiau turi ir savo pastebėjimų: „Mokantis nuotoliniu būdu imituoti normalių pamokų neišeina. Reikia keisti metodus, kuriuos diktuoja kitoks formatas.“ Jis karantino pradžioje bandė virtualiuose „Zoom“ programos susitikimuose tiesiog kartoti tai, ką pamokose darydavo įprastai: „Užduodu uždavinį, jie jį sprendžia, tada pakelia sąsiuvinius ir parodo, kaip pavyko, arba siunčia nuotraukas, kaip išsprendė, nagrinėjame. Bet tai atima per daug laiko, per daug pastangų, per daug chaoso. Netinka.“ Tuomet jis pradėjo daryti kitaip – į savo sukurtą edukacinę svetainę keldavo videoįrašus, kuriuose mokiniams paaiškindavo temą. Paskyręs laiką trumpiems virtualiems susitikimams, su mokiniais mažose grupėse jis kartu spręsdavo uždavinius ar tikrindavo, kaip jiems sekasi. „Individualūs pokalbiai labai pasiteisino, – sako mokytojas. – Kartais kalbėdavome net ne apie pamokos temą, o apie fizikos mokymąsi apskritai: kaip lengviau įsiminti, kokias strategijas taikyti.“

L. Bagdonavičius sutinka, kad nuotolinis ugdymas negali pakeisti darbo mokykloje. „Kad visą laiką būtų tik nuotolinis ugdymas – negaliu įsivaizduoti. Nebent žmonės taptų robotais, – sako jis. – Mokomasi tik bendraujant. Mokytojas jau moka fiziką, todėl mokinys nežino, kaip jis jos mokėsi, bet gali pamatyti, kaip fizikos mokosi jo bendraamžis, ir kartais iš jo daugiau išmoksta negu iš mokytojo. Socialinis kontaktas būtinas. Per nuotolinį mokymą jo, aišku, gerokai mažiau.“

Tačiau nuotolinis mokymasis turi ir privalumų. „Mano nuomone, nuotolinis ugdymas – puikus techniniams įgūdžiams formuoti“, – sako pedagogas. Kaip pavyzdį jis pateikia daugeliui žinomą „Duolingo“ savarankiško užsienio kalbų mokymosi programėlę – joje sudaryti įvairių kalbų mokymosi planai, parengtos užduotys nuo lengvesnių iki sudėtingesnių. Pasirinkus mokytis, pavyzdžiui, ispanų kalbos, reikia išmokti užrašyti žodžius, įrašyti juos į sakinius, vėliau versti trumpus sakinius iš vienos kalbos į kitą, kol viskas tampa sudėtingiau. Padarius užduotis galima gauti simbolinius apdovanojimus. „Įsivaizduokite, jei „Duolingo“ pratimus darytume klasėje – pasiekimų sistemos nėra, mokinių mokymosi tempai skirtingi, būtų gerokai lėčiau – netinka, nuotolinis mokymasis tokioms užduotims – daug geriau“, – teigia L. Bagdonavičius.

Baigiantis praeitiems mokslo metams, pašnekovas kalbino keliasdešimt mokinių ir klausinėjo, kaip jie mokosi. Jo teigimu, geriausiai sekasi sistemingai taikantiems vienokią ar kitokią mokymosi planavimo strategiją. „Aiškus planas – atsikeliu, sportuoju, sėdu prie pamokų, vakare ilsiuosi“, – pavyzdį pateikia mokytojas. Žinoma, dažniausiai griežtesnio tvarkaraščio vaikams laikytis padeda tėvai, nors, anot pedagogo, kai kurie mokiniai ir patys norėjo sistemingai dirbti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Į klausimą, ar jaučiasi pasiruošęs dar vienam pusiau ar net visai nuotoliniam semestrui, L. Bagdonavičius ramiai atsako: „Taip.“ Negąsdina? – „Negąsdina. Žinau, kad socialiniai gebėjimai prastės, kad mokymosi kokybė kris. Bet kaip mokytojas žinosiu, kur kokios spragos. Man nėra svarbiausia sugrūsti žinias ar pasiekti, kad per nuotolinį ugdymą vaikai įgytų socialines kompetencijas. Kol kas to nemoku, bent jau aš. Svarbiausia, kaip mokytojui žinoti, ką jie moka, ko ne – vėliau spragas bus galima užpildyti.“