2021 09 25

Lietuvių kalbos mokytojas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mokytojo dienoraštis #5. Jei pamatytumėte, kokie neraštingi šių dienų mokiniai, susirgtumėte depresija

Unsplash.com nuotrauka

Vilniuje dirbantis lietuvių kalbos mokytojas tęsia neįprastą šį rudenį pradėtą projektą – dienoraščio rašymą. Mokytojo dienoraštis yra viešas – naujas įrašas kiekvieną savaitę publikuojamas „Patreon“ platformos paskyroje „Lietuvių kalbos mokytojas“.

Penktame dienoraščio įraše daugiausia kalbama apie mokinių neraštingumą mūsų dienomis, ieškoma problemos priežasčių. Žemiau pateikiama tik dienoraščio ištrauka, skirta sudominti skaitytoją, tačiau ji gali neatspindėti tikrosios autoriaus pozicijos (nesutrumpintą dienoraščio įrašą skaitykite čia). 

Mokytojo dienoraštis (ištrauka)

Kai draugei parodžiau, kiek ir kokių klaidų testuose daro mokiniai, ją apėmė neviltis: „Kaip tu nesusergi depresija? Jie juk visiški beraščiai!“

Pateiksiu pavyzdį, susijusį su dvyliktokais, nes jie irgi (kaip ir vienuoliktokai, tik šiek tiek vėliau) rugsėjį rašė diagnostinį testą. Davėme jiems skyrybos, rašybos ir kalbos kultūros užduotis iš 2006 metų valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Mūsų dienomis mokiniai egzamine turi parašyti literatūrinį arba samprotavimo rašinį, o tuomet privalėdavo atlikti kalbos vartojimo testą. Statistika tokia: didžioji dalis mišrių grupių mokinių iš to testo gavo nepatenkinamus įvertinimus – vienetus, dvejetus, trejetus… Buvo mokinių, kurie vien skyrybos užduotyje padarė daugiau nei 40 klaidų, o buvo tokių, kurie iš 60 taškų (toks buvo maksimumas) nesurinko nė vieno taško. 2006 metais abiturientai laikė (ir daugelis išlaikė) tokį egzaminą, o kiek neišlaikiusiųjų būtų šiais metais?

Mano kolegė sako, kad mokinių raštingumas dramatiškai mažėja dėl pasikeitusios egzamino užduoties: mokytojai priversti orientuotis į mokymą, kaip rašyti rašinį, o gramatikai tiesiog nelieka laiko. Teoriškai žvelgiant, į vienuoliktą klasę atkeliaujantis mokinys jau yra išėjęs visą gramatikos kursą, todėl rašybos ir skyrybos taisykles turėtų mokėti. Vienuoliktos ir dvyliktos klasės programa orientuota į literatūrą ir jos analizę, o privalomų kūrinių neišmanėliai programos sudarytojai prikišo tiek, kad mokytojai vos spėja apžvelgti būtinus tekstus. Paskutinėse klasėse kalbos vartojimui skiriama labai nedaug pamokų – skyrybos ir rašybos taisyklės tik epizodiškai kartojamos mokytojų nuožiūra, tačiau tai nėra privaloma.

Iš dalies sutinku su savo kolegės nuomone. Kita vertus, manau, kad pagrindinė problema – mokinių nemeilė literatūrai. Kuris skaitantis žmogus parašytų „požiųrį“ vietoj „požiūrį“? Štai dar keletas įdomesnių klaidų, kurias užfiksavau vienuoliktokų rašybos užduotyje: „paprastčiausią“, „kudyki“ (galininkas), „išbandįmų“, „priežąstis“, „daigtas“… Prasčiausias mano taisyto testo, skirto vienuoliktokams, rezultatas – 2 taškai iš 80. Po velnių, norėdamas tokiam mokiniui parašyti vienetą, turėčiau nepaisyti matematikos taisyklės ir 0,4 suapvalinti į didesnę pusę!

Jeigu tokie apgailėtini įvertinimai mūsų gimnazijoje, kurios valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatų vidurkis kur kas aukštesnis už likusių Vilniaus mokyklų, įsivaizduokite, kokia situacija yra visoje šalyje. Pasaulyje nėra lietuvių kalbos mokytojo, kuris pamokų vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje metu sugebėtų išmokyti rašybos ir skyrybos žmogų, vienoje užduotyje paliekantį trisdešimt ar keturiasdešimt klaidų. Mokytojas – ne stebukladarys.  

Kas kaltas dėl tokios situacijos? Atsakymas aiškus – visi. Visų pirma tėvai, kurie deramai nesirūpino mokinio pažymiais ir namų darbais, neugdė jų meilės knygai, nes patys jos beveik niekuomet nepaimdavo į rankas. Tuomet mokiniai, kurie tinginiauja prie kompiuterių ir telefonų ekranų, nes paprasčiausiai neturi valios prisiversti dirbti. Galiausiai mokytojai, kurie nesugebėjo motyvuoti mokinių (kartais gražiuoju, o kartais griežtai iš jų pareikalaudami reikiamų rezultatų) arba pernelyg nuolaidžiavo, taip padarydami vaikams meškos paslaugą. (Beje, ar žinojote, kad posakis „meškos paslauga“ atėjęs iš rusų kalbos? Pasakėčioje „Atsiskyrėlis ir meška“ vaizduojama, kaip prijaukinta meška, miegančiam šeimininkui nesėkmingai gainiodama nuo veido musę, netyčia jį užmuša akmeniu.)

Bet vienuoliktoje klasėje ieškoti kaltų nėra prasmės. Reikia išnaudoti tuos paskutinius dvejus metus mokykloje taip, kad situacija pagerėtų tiek, kiek įmanoma. Kai draugė man sako, kad matant begalę klaidų testuose apima beprasmybės jausmas, aš ją suprantu. Esu įsitikinęs, kad bet kuris žmogus, ištaisęs bent kelias dešimtis testų, pasijaustų taip pat beviltiškai. Bet aš kažkaip išmokau nenuleisti rankų. Myliu savo mokinius, matau juose galimybę augti ir keistis, žinau, kad ji didele dalimi yra ir mano rankose.

Taip, aš neišmokysiu daugelio tų jaunų žmonių skirti šalutinių sakinių kableliais, tačiau galiu išugdyti meilę literatūrai ar bent įtikinti, kad skaityti knygas iš tiesų verta, galiu parodyti tam tikrus principus, kuriais jie galbūt vadovausis likusį gyvenimą. Ir jei man pasiseks, jie taps sąmoningais, kritiškai mąstančiais žmonėmis, kurie suvoks, kodėl svarbu puoselėti kalbą, perduos šį supratimą savo vaikams. Kas žino, galbūt kada nors į vienuoliktą klasę ateis mano buvusių mokinių vaikai, o jų požiūris jau bus visai kitoks dėl to, kad jų tėvams kadaise įdiegiau reikiamas vertybes ir supratimą? Tai ilgalaikė investicija, kuri, belieka tikėtis, atsipirks.

Skamba sentimentaliai, todėl pasakysiu kai ką, kas sugrąžins pusiausvyrą mano dienoraščio tonui.

Aš, kaip eilinis žmogus, neturiu jokios vilties, kad taip nutiks. Suprantu, kad mano pastangos – tik lašas jūroje: daugelis mokytojų tikrai nededa tiek pastangų, o ir apskritai žmonės kasdien darosi vis labiau atbukę dėl visų technologijų, vartotojiškos kultūros ir beprotiško gyvenimo ritmo, per kurį nelieka laiko kokybiškai savirefleksijai, buvimui su savimi. Nėra jokių prošvaisčių, kad greitu metu įvyks kažkoks esminis lūžis ir atsiras priešingų tendencijų.

Kita vertus, aš, kaip mokytojas, esu idealistas ir mąstau kur kas pozityviau: tikiu, kad pokyčiai priklauso nuo manęs ir kad galiu į pasaulį išleisti daugybę protingų ir talentingų žmonių.

Didžiausias stebuklas ir netikėtumas (apie jį dažnai galvoju), kad dirbdamas mokykloje aš taip pasikeičiu, jog teigiamos mintys užgožia visą mano prigimtyje slypintį nihilizmą. Norėčiau, kad kada nors ateityje ta energingoji, pozityviai mąstanti, šviesesniu rytojumi tikinti mokyto dalis užvaldytų visą mano esybę, bet turbūt tada aš pernelyg atitrūkčiau nuo realybės. Dar noriu, kad mokiniai išmoktų skyrybos. Bet norų nepakanka, todėl šiais metais nusprendžiau mokiniams kas savaitę iš naujo pristatyti bent po vieną taisyklę, ją pakartoti, o dar po savaitės įtvirtinti žinias testu, kuris bus vertinamas pažymiu. Tai reiškia, kad turėsiu dar daugiau darbo, tačiau ir mokiniai privalės daugiau išmokti.

Šį penktadienį rašėme pirmąjį testą. Kai kurie mano mokiniai cituodami jau dabar daro mažiau klaidų už mūsų didžiųjų portalų žurnalistus. Gal po savaitės abiturientai išmoks skirti įterpinius ir kreipinius…

Esu Sizifas, į kalną ridenantis akmenį, tačiau mano veide šviečia šypsena.

Visą tekstą ir kitus dienoraščio įrašus skaitykite lietuvių kalbos mokytojo „Patreone“. Puslapyje taip pat galėsite klausytis tinklalaidžių apie švietimą, meną, kultūrą, gilinti žinias apie svarbiausių lietuvių ir užsienio autorių kūrybą. Tuo tarpu vyresniųjų klasių mokiniai kviečiami drauge ruoštis lietuvių kalbos egzaminui pagal 11–12 kl. literatūros programą.   

Įrašo autoriaus pastaba: mokytojo dienoraščio tikslas – ne pavaizduoti konkrečią mokyklą, bet kuo įtaigiau aprašyti ne per seniausiai pedagogu dirbti pradėjusio žmogaus pasaulį: jo vertybes, mokymo viziją, metodus, pastangas, iššūkius, kasdienybę, kitaip tariant, paskatinti kiekvieną daugiau domėtis mokytojo profesija. Dienoraštis nepretenduoja į meninę kūrybą ir nėra autobiografinis: jokios konkrečios detalės neminimos, daug kas pagražinta, kai kas išgalvota, tačiau visas tekstas paremtas mokykloje sukaupta patirtimi ir yra šimtu procentų nuoširdus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien