2021 09 08

Lietuvių kalbos mokytojas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mokytojo dienoraštis (III): „Kai sužinojau abiturientų egzaminų rezultatus, rankos ėmė drebėti“ (ištraukos) 

Pexels.com nuotrauka

Vilniuje dirbantis lietuvių kalbos mokytojas tęsia neįprastą šį rudenį pradėtą projektą – dienoraščio rašymą.

Mokytojo dienoraštis yra viešas – naujas įrašas kiekvieną savaitę publikuojamas „Patreon“ platformoje, taigi skaityti gali visi. Trečiame dienoraščio įraše pasakojama apie abiturientų egzaminų rezultatus ir mąstoma apie tai, kas yra tikras mokytojas.

Idėjos autorius įspėja: dienoraščio tikslas – ne pavaizduoti konkrečią mokyklą, bet kuo įtaigiau aprašyti ne per seniausiai pedagogu dirbti pradėjusio žmogaus pasaulį: jo vertybes, mokymo viziją, metodus, pastangas, iššūkius, kasdienybę, kitaip tariant, paskatinti kiekvieną daugiau domėtis mokytojo profesija. Dienoraštis nepretenduoja į meninę kūrybą ir nėra autobiografinis: jokios konkrečios detalės neminimos, daug kas pagražinta, kai kas išgalvota, tačiau visas tekstas paremtas mokykloje sukaupta patirtimi ir yra šimtu procentų nuoširdus. 

Mokytojo dienoraštis 

Rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Kaip rašiau anksčiau, mano vasaros atostogos buvo puikios, apie geresnes net nesvajočiau (apkeliavau visą Lietuvą, o apie kelionę jau papasakojau). Tačiau vienas įvykis nustelbė visas mano gastroles. Kalbu apie abiturientų egzaminų rezultatų paskelbimą.

Dirbti mokykloje pradėjau 2019 metų spalį, taigi šią vasarą gimnaziją baigė mano pirmoji dvyliktokų laida. Didelę dalį abiturientų mokiau nuo vienuoliktos klasės, likusią – nuo dvyliktos. Sakyčiau, kad nuo pat pradžių dirbau kitaip nei daugelis lituanisčių: mano mokiniai turėjo ne tik analizuoti privalomų autorių kūrybą, bet ir kas mėnesį perskaityti po pasirinktą papildomą knygą (dėl to buvo sudarytas „Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“), žiūrėti gerus filmus (dar vienas sąrašas), rengti išsamius konspektus, rašyti beveik dvigubai daugiau rašinių ir t. t.

Mes nevengdavome nei pakalbėti apie gyvenimą (kartais net ištisas pamokas), nei pasijuokti, tačiau visi žinojo, kad mokymas(is) man – ne kažkoks atmestinas užsiėmimas, kad visuomet visus vertinu vienodai griežtai, o iš kiekvieno reikalauju daugiau, nei tuo metu sugeba. Labai dažnai kartodavau, kad svarbiausia ne pažymys, ne egzaminų rezultatai, bet tai, ar baigę mokyklą mokiniai norės mokytis, supras, kodėl reikia tobulėti nuolat, ar mylės kalbą ir skaitys vertingas knygas, ar gyvenime ieškos prasmės, ar komforto, ar taps vartotojiškos visuomenės vergais, ar bandys prikelti tą visuomenę iš letargo miego. Ir jei išsipildys pastarasis variantas, tai nusispjauti man ant tų egzaminų rezultatų – visai nesvarbu, ar mokinys surinks 98 ar 89, ar 53 balus iš 100 galimų. 

Tačiau pabaigoje mokslo metų, kai maniau, kad daugelis jau išgirdo ir apmąstė mano mintį (o jeigu ir ne – kad ji suleido savo šaknis į širdis jaunų bei talentingų žmonių, jiems to nė nepajutus, ir laikui bėgant išaugs, sudaigins jų sielose sąmoningumo vaisius), aš sąmoningai pakeičiau retoriką. Ėmiau kalbėti abiturientams, kad yra gabūs ir kūrybingi, kad dabar, per dvejus mokslo metus įdėję šitiek darbo, turi sukaupti paskutines jėgas ir šauti į viršų – aukščiau tų, kurie per pamokas krapštė nosį, o egzaminui ruošis paskutinę naktį, tikėdamiesi, kad kaip nors pasiseks praslysti.

Turite, dėsčiau įsijautęs, realizuoti visą savo potencialą, o bemieges naktis, ruošiant konspektus ir rašant vemti verčiančias pastraipas, paversti į tokius įvertinimus, kurie nušluostytų kitiems abiturientams nosis. Turite pirmiausia pasistengti dėl savęs, nes jei egzaminai ir neapibrėžia jūsų kaip asmenybių, tai bent jau nulemia, ar jūsų tėvai turės mokėti už studijas, kurių kokybė Lietuvoje niekaip neatitinka kainos. Na, o jeigu negalite pasistengti nei dėl savęs, nei dėl tėvų, tuomet privalote, kartoju – PRI-VA-LO-TE, atnešti šlovę mokytojui! Ir tai, be abejo, yra pats svarbiausias dalykas iš visų, sakydavau šypsodamasis.

Gal ne taip vaizdingai, bet labai panašiai, išlaikydamas pagrindinę mintį, savo mokinius įtikinėdavau mokslų metų pabaigoje, kai tik pasitaikydavo proga, iš dalies juokaudamas, iš dalies kalbėdamas rimtai, o gal, tiksliau, rimtus dalykus ir lūkesčius pridengdamas šypsena ir humoru, kad neatrodytų tokie rimti ir mokiniai juos išgirstų. Nes, jei atvirai, pirmiausia aš siekiau, kad jauni žmonės užaugtų pavyzdį rodančiomis asmenybėmis, originaliomis ir mąstančiomis savo galva, tačiau taip pat norėjau, kad nesusikirstų egzaminuose. (…)

Žinau, kad daugelyje Lietuvos mokyklų yra atvirkščiai, tačiau mano gimnazijos kolektyvas labai darnus ir draugiškas – tiek apie direktorių, tiek apie mokytojus, tiek apie administraciją galiu atsiliepti nebent gražiausiais žodžiais. Tačiau kai po pirmųjų mano darbo mokykloje metų buvo sugalvota diferencijuoti mokinius pagal jų gebėjimus, o klases mokytojams skirstyti koncentrais (pagal šią sistemą, vieni visuomet moko 9–10 kl., kiti – 11–12 kl. mokinius), lituanistės (ir aš) surėmė kardus – beveik visos norėjo vyresniųjų klasių.

Aš jau buvau mokęs vienuoliktokus, kuriuos mylėjau ir kurie (bent jau didelė jų dalis) mylėjo mane, todėl man atrodė, kad būtų sąžininga dvyliktoje klasėje tęsti su jais pradėtą darbą. Visgi keletas kolegių, tuo metu dirbusių su jaunesniais mokiniais, galvojo kitaip – kad neturiu patirties ir kad man negalima, vos atėjus į mokyklą, patikėti atsakomybės ruošti abiturientus egzaminams. Iš pradžių mes draugiškai išsakėme įvairių argumentų, tačiau, matydamos, kad nenusileidžiu, vyresnės kolegės ėmė mane labai mandagiai spausti, o galiausiai viena iš jų taip pasakė: nors ir dirbi mokykloje, tačiau tikras mokytojas dar nesi. Na, kažkaip panašiai.

Manęs tie žodžiai neįskaudino ir nesupykdė, sakau nemeluodamas, bet kuriam laikui įstrigo į širdį – aš gan ilgai apie juos mąsčiau. Tiesą sakant, po pirmųjų darbo mokykloje metų aš iš tiesų nesijaučiau kaip tikras mokytojas, nors neseniai ir buvau gavęs pedagogikos studijų diplomą, įrodantį mano, kaip pedagogo, statusą. Jei atvirai, aš ir dabar nesijaučiu kaip tikras mokytojas, bet galbūt (greičiausiai) dėl to, kad mano galvoje susiformavęs pedagogo vaizdinys gerokai skiriasi nuo mokytojo, kuriuo, mano manymu, šiandien esu aš (žinau, kad kai kurie mano mokiniai tam paprieštarautų).

Žodžiu, dvyliktokų, kuriuos tą vasarą direktorius visgi patikėjo man, egzaminų rezultatai galėjo įrodyti ir daugiau patirties turinčioms kolegėms, ir šeimai, ir draugams, kad esu tikras mokytojas, turėjo savotiškai legitimizuoti mane kaip tokį. Visgi esu įsitikinęs, kad tikras mokytojas nebūtinai yra tas, kurio mokiniai gerai išlaiko egzaminus, nes svarbiausias indėlis į mokinių ugdymą jokiais balais ar pažymiais neišmatuojamas. Ta prasme, kiek jėgų įdėjau, stengdamasis plėsti jaunų žmonių akiratį ir gyvenime kreipti juos, kaip man atrodo, tinkama linkme, jau ir po pirmų savo darbo mokykloje metų buvau mokytojas kaip reikiant, netgi kur kas tikresnis už daugelį kitų mokytojų. Vis dėlto žinau, kad prastai išlaikyti mokinių egzaminai skeptikų lūpose būtų tapę bene svarbiausiu argumentu, jiems įrodančiu, kad taip nėra. Labai daug ant kortos buvo pastatyta dar ir dėl to, kad savo pamokose, kaip minėjau, taikiau daugelį neįprastų metodų (ką apie mūsų švietimą sako tai, kad lietuvių kalbos besimokantiems jaunuoliams neįprasta papildomai skaityti?), o egzaminų rezultatai galėjo patvirtinti arba paneigti jų efektyvumą.

Tą rytą, kai pavaduotoja atsiuntė mums egzaminų rezultatus, buvau neseniai pradėjęs savo kelionę po Lietuvą – viešėjau Kaune. Viena mokinė, kuri ne per daugiausia pasitikėjo savo jėgomis, kai kalbama apie egzaminus, į feisbuko puslapį man atsiuntė žinutę, kuri labai išgąsdino, pajutau, kad rankos ima drebėti…“ 

Tęsinį ir kitus dienoraščio įrašus skaitykite čia (skaitydami mokytojo dienoraštį, remiate švietimui skirtos tinklalaidės „Prie lentos“ kūrimą).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien