Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mokytojos patarimai: kaip namuose auginti vaikų smalsumą ir gebėjimą mokytis?

Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Pradinių klasių mokytoja Brigita Gaitanži pastebi, kad pačių mokytojų bendruomenėje gajus stereotipas, jog įdomi pamoka dažnai būna nekokybiška. Pedagogė įsitikinusi, kad ši nuostata apriboja pirmiausiai pačius mokytojus, todėl skatina keisti požiūrį.

„Mokytojas pamokoje ir neturi elgtis kaip animatorius, tačiau kaip pradinukui paaiškinti, pavyzdžiui, inercijos dėsnį? Nebent parodžius, kaip sukasi kėdė ir nuo jos krenta daiktas, o ne laukiant pagrindinės mokyklos pamokų, kad išdėstytum fizikos teoriją“, – sako mokytoja. 

Aiškinti mokslo dėsnius pradinių klasių moksleiviams nėra paprasta, o ir dažnai kyla klausimas, ar to pradinėse klasėse apskritai reikia. Nedideli vaikai juk dar nesupranta sudėtingų formulių. Tačiau mokytoja pabrėžia, kad būtent šiame amžiuje formuojasi smalsumas ir meilė mokslui, o kūrybiški metodai sukelia emocijas ir taip sudomina vaikus. „Todėl būtent šiame amžiuje reikia skatinti vaikų smalsumą mokslui“, – įsitikinusi ji.

B. Gaitanži nesutinka su mintimi, kad jei pamoka įdomi, kūrybiška ir kelianti nuostabą, tai ji būtinai nekokybiška. Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie mokslą, tačiau reikia įsitikinti, kad jie supranta, kas ir kodėl vyksta, bei rodyti, jog viskas yra susiję, t. y. kad viskas aplink juos ir yra mokslas.

Mokytoją stebina neretai pasitaikantis nenoras įdomiai ir pagal vaikų amžių suprantamai perteikti informaciją. „Kodėl vaikai retai žiūri TV laidas? Todėl, kad jos kuriamos neatsižvelgiant į vaikų kognityvinius gebėjimus. Dažnai jos arba per infantilios, arba per painios, todėl nesusilaukia jaunųjų žiūrovų dėmesio“, – įsitikinusi B. Gaitanži. 

Pedagogė mokytojus vadina meistrais, o vaikus – jų pameistriais. Anot jos, meistrai pameistriams perduoda žinias, žadina nuostabą ir norą siekti meistrystės. Tačiau nebūtina stovėti ant galvos, kad vaikas įsisavintų informaciją, sako ji, pakanka įdomiai ir kartu labai paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus. Ir be pramogos elemento mokslas yra nepaprastai įdomus. Todėl mokytojams būtina ieškoti naujų būdų įdomiai ir keliant nuostabą perduoti vaikams žinias. 

Mokytoja sako, kad pedagogas gali laisvai suderinti aukštą kvalifikaciją ir pamokų žaismingumą. „Mūsų visuomenėje vis dar tarsi gėda džiaugtis ar stebėtis mažais dalykais, nes, atseit, tau jau 60 metų arba tu jau 12-oje klasėje. O juk gebėjimas stebėtis yra tiesiogiai susijęs su motyvacija. Jei mokykloje ją numariname, nėra ko stebėtis, kad vaikai praranda ryšį su mokslu“, – sako B. Gaitanži. Visą gyvenimą trunkanti nuostaba, pasak jos, yra bene svarbiausias dalykas norint tapti laimingam. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

B. Gaitanži pati nuolat bendrauja su mokslininkais, todėl jos ketvirtokus pasiekia naujausi mokslo išradimai. Pati nuolat besimokanti mokytoja tikisi to išmokyti ir vaikus. Jos teigimu, vaikai geriausiai perima įpročius matydami autentišką pavyzdį. 

„Neseniai mokiniai stebėjo rimto fiziko paskaitą. Nors galbūt ir ne visiškai suprato temą, tačiau pabaigoje išdrįso užduoti klausimus. Vėliau paprašiau papasakoti, ką išsinešė iš paskaitos. Mokiniai tvirtino sužinoję, kad visata plečiasi ir neturi centro!“ – neatsidžiaugia pedagogė.

„Vaikams kartoju, kad kvailų klausimų nebūna, būna tik praleista galimybė sužinoti“, – sako B. Gaitanži. Šiandieniai vaikai yra drąsūs ir imlūs, nebijo viešai kalbėti ir klausti. Todėl mokytojo darbas – kurti įvairiausias galimybes pažinti pasaulį ir padrąsinti vaikus klausti bei klysti. O suklydus švęsti, nes tai – proga sužinoti kažką nauja, tvirtina mokytoja. 

Daug klausinėjančius vaikus mokytoja ne tramdo, o skatina, nes klausimai yra labai geras mokymosi būdas. Ypatingai reikėtų klausinėti tuos vaikus, kuriems trūksta motyvacijos. Mokytoja stengiasi tokiems moksleiviams kurti kaip įmanoma daugiau galimybių suklysti ir bandyti iš naujo. B. Gaitanži prisipažįsta ir pati suklystanti. Pavyzdžiui, ji paklausia savo auklėtinių, kaip įsidiegti Zoom programos atnaujinimą. Mokytojo parodytas netobulumas padrąsina vaikus, be to, kuria lygiaverčius santykius ir gerą klasės atmosferą.  

Mokytoja siunčia savo mokiniams mokslinius straipsnius, dalinasi skaitomomis knygomis, tinklalaidėmis, o vėliau atsako į kylančius klausimus ar neaiškumus. Kadangi mokyklinės programos neapima daugelio mokslo temų, tai dalinimasis su vaikais asmeniškai vartojama įdomia informacija atveria dar vieną lauką papildomam domėjimuisi, kuris plečia pasaulėžiūrą. Mokytojos įsitikinimu, palaikyti ir skatinti vaikų smalsumą yra jos pareiga. 

Kaip tėvams namuose skatinti vaikų smalsumą ir mokėjimą mokytis?

Mokytoja siūlo kelis paprastus dalykus, kurie ir namuose gali skatinti vaikų smalsumą bei kartu pratinti savarankiškai domėtis jiems įdomiais dalykais.

Pirma, B. Gaitanži siūlo tėvams su savo vaikais visada aptarti tai, ką vaikai skaito. Pradžioje galima tiesiog paklausinėti, apie ką skaitoma knyga, koks vaikui atrodo pagrindinis veikėjas, o atradus bendrų interesų, pasidalinti ir tuo, ką mėgsta tėvai. „Vos pajutę pirmąsias susidomėjimo užuomazgas, siųskite vaikams straipsnius, citatas, įdomius paveikslėlius. Vaikas jausis svarbus ir išgirstas, be to, įvertins tėvų skiriamą dėmesį“, – pataria pedagogė. Juk tėvai – pirmieji vaikų bendraminčiai. 

Antra, mokytoja siūlo jos dukros sugalvotą būdą – kiekvienos skaitomos knygos kelis puslapius garsiai skaityti mamai arba tėčiui ir vėliau kartu aptarti įspūdžius. Kartu mokytoja įspėja tėvus – jokiu būdų neprekiaukite laiku prie kompiuterio mainais į skaitymą!

Trečia, mokytoja siūlo kartu lankytis įvairiose mugėse ar šventėse, pvz., Lituanicon’e, FiDi ir pan. renginiuose. Juose vaikai sužinos daug naujų dalykų, o galbūt atras tai, į ką norės savarankiškai pasigilinti.

Ketvirta, B. Gaitanži įspėja tėvus jokiu būdų nedaryti už vaikus namų darbų. Anot jos, atsiliepimai apie nuotolinį mokymąsi parodė, kad pradinėse klasėse kartu su vaikais (arba net vietoje jų) mokosi ir tėvai. Reikia leisti vaikams kristi į duobę, kad jie mokytųsi iš jos išlipti. Klaidos yra gyvybiškai svarbios, juk net mokslininkai džiūgauja, kai kažkas paneigia jų teorijas – tai reiškia, kad jie nebeklaidžios neteisinga kryptimi. 

Penkta, vaikams labai naudingos vadinamosios darbo knygos – tokios, kokias turi visi laiką ir darbus planuojantys suaugusieji. Vaikai jose gali valandomis susirašyti, kada ir ką reikia atlikti, be to, ten patogu pasižymėti, kas sudomina ir kuo pasidomėti papildomai. Perleiskite vaikui atsakomybę planuoti savo darbus ir laiką – tai daryti gali jau antrokai. Susigrąžinęs atsakomybę už savo paties mokymąsi, vaikas pasijunta savarankiškas (vadinasi, ir labiau motyvuotas), ieško, kas jam sekasi, didina savireguliaciją. Galiausiai, kai vaikas pats pasirenka, kada ką veiks, jis labiau įsitraukia į veiklas.