2021 03 04

Kipras Giedraitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Monologas apie Stambulo konvenciją. Interpretacija „Fratelli tutti“ tema

Evgenios Levin nuotrauka

Broliai ir seserys, ginantys Stambulo konvenciją, rašau Jums, nes noriu, kad suprastumėte kai kurių krikščionių kai kurias baimes.

Nėra abejonės (bent tiems, kurie tiki žodžiais, o ne sąmokslo teorijomis), kad Stambulo konvencijos intencija yra gera ir girtina. Negalima neigti tikrovės, kurią atskleidžia asmeninė patirtis ir statistika, kad moterims dažnai nesuteikiamas toks pat orumas ir tokios pačios teisės kaip vyrams. Joms tenka susidurti su atskirtimi, smurtu, ir jos kartais neturi galimybių apginti savo teisių.

Tačiau smurtas neturi lyties – nei biologinės, nei socialinės. Taip, dažniau smurtauja vyrai, tačiau ne dėl jų vyriškumo, o veikiau dėl žmogiškumo trūkumo. Yra begalės socialinių aplinkybių – ugdymo spragų, dorovės trūkumo, psichinių sutrikimų, alkoholizmo ir kitko – galinčių paskatinti smurtą, kuris gali būti būdingas tiek vyrui, tiek moteriai; tiek prieš moterį, tiek prieš vyrą. Bet koks smurtas turi būti užkardytas, ir iš esmės gerai, kad yra iniciatyva dėl kovos su smurtu prieš moteris.

Bijomasi, kad bus praradę prasmę svarbūs žodžiai, kurie nurodo į mums brangius dalykus. Tai sąvokos „šeima“, „vyras“ ir „moteris“, pagaliau tai sąvoka „žmogus“. Girdėjau argumentą (ir jis yra teisingas), kad nereikia kalbėti apie abstrakcijas ir terminus, kalbėkime apie konkretų skausmą, kurį patiria moterys. Bet būtent dėl to žodžiai svarbūs: jie nurodo konkrečius dalykus, kuriais norima rūpintis – moterimi, net jei jos transtapatybė skatins savęs tokia nelaikyti; žmogumi, net jei jis yra tik pradėtas ar jau gulintis mirties patale; šeima, kuri reikštų išliekantį meile grindžiamą įsipareigojimą tarp dviejų savo prigimtimi skirtingų žmonių.

Kai kalbu apie „prigimtimi skirtingus žmones“, nebandau teigti, kad vyriškumas ir moteriškumas turi apibrėžtas ir užbaigtas formas, tai, ką vadinate „normalumu“. Istorija ir patirtis rodo, kad moterys ir vyrai gali elgtis skirtingai. Tačiau yra normalu būti biologiniu vyru arba moterimi, o vadinamosios socialinės tapatybės bent iš dalies kyla iš šios biologinės prigimties. Vienas iš dalykų, nuo kurio neatsiejamas moteriškumas, yra galimybė gimdyti; taip pat ir vyriškumą apibrėžia jo gimdymo negalia.

Tai nereiškia, kad konkreti moteris privalo gimdyti ir jos „normalumas“ yra sietinas su tuo, kiek vaikų ji pagimdė. Kaip ir nereiškia, kad moteris negali daryti to, ką egzistuojančioje kultūrinėje tradicijoje yra linkstama vadinti „vyriškais darbais“. Ne, tokio dalyko kaip vyriški ar moteriški darbai iš tiesų nėra. Moteris gali kalti vinį, vyras gali skalbti. Iš pagrindų jų prigimtį skirtingą daro laukimas, gimdymas ir rūpinimasis vaiku – šeimoje moters tapimas motina reikalauja vyro pagalbos, kaip ir vyriškumas yra išreiškiamas per teikiamą pagalbą moteriai ir vaikui. Tai, kaip man leista suprasti, ir yra laikoma papildomumu. Vadinamąja tikra, pilna ar tradicine šeima, nors tiesa ir tai, kad nėra nė vienos tobulos šeimos ir visos vadovaujasi tik norima šeimos idėja, stengiantis kurti bendrą šeiminį gėrį.

Cathopic.com nuotrauka

Skirtingai nei linkę manyti kritikai, tai taip pat nereiškia, kad moteris yra redukuojama iki gimdymo funkcijos. Nors šią interpretaciją iš tiesų galima užčiuopti kai kurių tautininkų pasisakymuose, kai moteris pirmiausia yra gimdymo tautai fabrikėlis, o šeima pajungiama stiprinti tautą, taip neigiant kitą šeimos prigimtinį tikslą – padėti augti asmeniui, nepriklausomai nuo tautos ar valstybės užgaidų. Krikščioniška tradicija mane moko, kad moteris turi visus žmogiškumo, laisvos asmenybės elementus, tokius pat kaip ir vyras. Jie abu yra Dievo paveikslas – tiek tuo, kad yra sukurti, tiek tuo, kad yra sukurti pagal Jo vaizdą. Savotiškas autoportretas, kuris nėra tapatus dailininkui, bet įkūnija dailininką. Tačiau galimybė į šį pasaulį įleisti kitą Dievo paveikslą padaro moterį besiskiriančią nuo vyro.

Krikščioniškoje antropologijoje biologinė ir socialinė lytis yra susijusios, todėl bijome, kad atsiejimas leis kalbėti apie kitą kraštutinumą nacionalistinei interpretacijai – tik apie valingai konstruojamą lytinę tapatybę, kurioje nebėra jokių moteriškumą ar vyriškumą apibrėžiančių pareigų, egzistuos tik jų teisė būti taip, kaip norisi. Šeima čia – potencialus kalėjimas, bet ne pilnesnio žmogiškumo išpildymas, vyras – potencialus smurtautojas, moteris – jo prievartos auka. Alternatyva tokiam matymui yra absoliuti teisė į laisvę kurti save taip, kaip norisi.

Bet nuo savo prigimtinės moteriškos pareigos išlaisvinta moteris lengviau ryšis abortui savo asmeninės teisės labui; nuo savo prigimtinio vyriškumo išlaisvintas vyras lengviau atsisakys rūpinimosi šeima savo asmeninės teisės labui; toks absoliučių individualistinių teisių siekis net į vaikus skatina žiūrėti kaip į neturinčius subjektiškumo – jie, nelyginant naminiai žvėreliai, naudingi tik tiek, kiek suteikia laimės ir malonumo, šeiminio „normalumo“. Šių nuostatų tapimas socialiniais faktais gali vesti ir veda prie radikalių socialinių transformacijų ir socialinių problemų, kurių nepastebėti neįmanoma – skyrybų, vienišų motinų, su psichologinėmis problemomis susiduriančių vaikų, alimentų nemokančių tėvų, abortais ir kitkuo. Galiu klysti dėl taip lengvai daromų ir taip toli vedančių išvadų, bet ta baimė yra tikra ir gyva, todėl rūpestingai padėkite įveikti šią baimę ar bent supraskite jos nuoširdumą.

Pixabay.com nuotrauka

Noriu užbėgti už akių pasipiktinimui – ne, konkretus ar abstraktus homoseksualas nėra atsakingas už konkrečios šeimos griovimą ir visas minėtąsias tendencijas. Kalbu apie kultūrą, kurioje šeima nėra vertybė, kurioje skyrybos matomos kaip įdomesnis ir labiau dėmesio vertas objektas nei tvirta ir pagarba grįsta šeima. Kurioje aborto pasirinkimas heroizuojamas ir net skatinamas tų pačių smurtaujančių vyrų, o kritika jam priimama kaip persekiojimo ir kišimosi į asmeninį gyvenimą forma. Kurioje pataikavimas savo aistroms laikomas teisingumu, net jei dėl to nukenčia arčiausiai esantieji – patys šeimos nariai. Tai naujieji socialiniai faktai, už kuriuos nėra atsakingas niekas konkrečiai ir juo labiau joks LGBT žmogus ar jų organizacija. Visi prie to prisidedame, mėgdami intrigas, skambius lozungus ir asmeninę laisvę. Tačiau visi galime ir turėtume pirmiausia sudrausminti klystantį saviškį, o ne mums kurčią priešininką.

Bet tai mūsų visų, visuomenės ir bendruomenių, bėdos. Konvencijoje tikima, kad visuomenė nepasitaisys, visus paklydimus gali ištaisyti universalios normos ir valstybės politika jas įgyvendinant. Tai gali būti tiesa, kaip kad Žmogaus Teisių Deklaracija yra viltis, net jei ji nėra visiškai įgyvendinama. Bet teisingai suprastas universalumas reiškia atvirumą visoms pasaulėžiūroms, kurios nukreiptos į bendrąjį gėrį. Ir čia pasirodo viena didelė baimė, kurią konvencijos priešininkai įskaito tarp eilučių, bet kurią, gindama konvencijos nuostatas, patvirtina ir jos šalininkai, pavyzdžiui, gerbiamoji ponia Dalia Leinartė, teigdama, kad lyčių stereotipai turi būti naikinami. Bet kas yra lyčių stereotipas? Ar Švč. Dievo Motinos garbinimas yra stereotipo įtvirtinimas? Ar Dievo Tėvo vaizdinys yra vyriškumo iškėlimas virš moteriškumo? Ar mokytojas ir tėvas galės apie tai kalbėti savo vaikams kaip apie savo egzistencinį patyrimą, o vaikas nešti šią žinią nesitikėdamas pasityčiojimo iš netikinčio mokytojo? Viliuosi, kad norite atsakyti „taip“, bet, mano broliai ir seserys kairėje, ar tikrai esate atviri priimti ir krikščionišką tikėjimą? Ar tikrai išvengsite dominavimo, teisingo-neteisingo teisimo ir neteisiųjų žeminimo bei jų minčių iškreipimo pagundos? Ar jūs, kuriems niekas neturi teisės pasakyti, kas yra tiesa, išvengsite kitus naikinančios valios galiai, kaip kad šiai pagundai neatsispiriame mes, krikščionys?

Ir tai pirmiausia skirta jums, broliai ir seserys Kristuje, ypač tiems, kurie bijote Stambulo konvencijos. Ar visada, kai apie ją kalbate, esate sau atsakę, ką reiškia būti krikščioniu ir mylėti kiekvieną asmenį? Ką reiškia sėti santaikos grūdus ir būti su nuskriaustaisiais bei atstumtaisiais? Mums juk turėtų kažką reikšti enciklikos „Fratelli tutti“ raginimas (čia ir toliau laisvas, skubotas, bet, viliuosi, neklaidinantis vertimas): „Nekelkite žodžių karų, kuriais norite įtvirtinti savo doktriną, tiesiog skleiskite Dievo meilę. Dievas sukūrė visus žmones lygius savo teisėmis, pareigomis ir didybe, ir pakvietė juos gyventi kartu kaip brolius ir seseris.“ Bet, užuot ėję pas netikinčiuosius su meile, mojuojame neapykantos kalavijais; užuot kalbėję jų protui, aitriname jų jausmus; užuot reiškę pagarbą ir kuklumą, kurių reikalaujame iš kito, esame išpuikę niekintojai. Ne, nusižeminti ir pagarbiai kalbėti su netikinčiuoju nėra savo prigimtinės didybės atsisakymas – tai noras padėti broliui pakilti, noras, kad jis pamatytų, kokie vaisingi gali būti meilės žiedai. Istorija ir gyvenimas jau turėjo jums parodyti, kad niekinamas netikintysis tik nusigręžia nuo skelbiamos tiesos ir, maža to, turėdamas galimybę ją naikina.

Evgenios Levin nuotrauka

Esate pagauti veidmainiaujant, ir tai atstumia – Mišių pradžioje skelbiate norą priartėti prie dieviškos meilės, o Mišių pabaigoje skatinate nekęsti „lgbtišnikų“ ir „iškrypėlių“. Kas yra gėjus, jei ne žmogus, asmuo, Dievo atvaizdas ir jūsų brolis, prie kurio turite eiti? Kas yra lesbietė, jei ne žmogus, asmuo, Dievo atvaizdas ir jūsų sesuo, prie kurios turite eiti? Kai mumyse išnyksta meilė kitam, mes patys išnykstame kaip meilės vertieji. Ir kai mūsų nevaldo meilė, mus valdo pyktis. Todėl „geriausias būdas dominuoti ir įgyti valdžią žmonėms yra skatinti neviltį ir nepasitikėjimą, net jei tai grindžiama vertybių gynimu. Hiperbolizavimas, ekstremizmas ir dirbtinis suskaldymas yra politikos įrankiai. Siekiant paneigti teises kitiems būti ar reikšti nuomonę, jie pajuokiami, įtariami ir nepagrįstai kritikuojami. Dalinimasis tiesa ir vertybėmis neigiamas ir visos visuomenės gyvenimas yra nuskurdinamas, leidžiant jame reikštis tik didesnei galiai ir įtakai. Politinis gyvenimas nebėra sveikos diskusijos apie ilgalaikius planus, kaip pagerinti žmonių gyvenimą ir siekti bendrojo gėrio, bet remiasi tik vadybos technikomis, kurių tikslas diskredituoti savo priešininką. Šiame puolimo ar kontrpuolimo apsikeitime diskusija pavirsta nuolatiniu nesutarimu ir konfrontacija.“ Ne, šie popiežiaus Pranciškaus žodžiai pirmiausia ne apie juos, tuos liberalus, jie pirmiausia apie mus, niekinančius tai, ką sakomės ginantys.

Štai ir dabar mes tarsi kviečiame į dialogą dėl Stambulo konvencijos, bet kol kas matau tik monologus. Su visa pagarba gerbiamas kunigas Algirdas Toliatas nekvietė dialogui – jis perteikė kažkieno nuomonę. Kaip ir nekviečia dialogui gerbiama žurnalistė Indrė Makaraitytė – ji tik įtūžusi apžodžiavo kitus. Apskritai internetinė erdvė nesukurta „dialogui“. Kalba tik rašantysis, kuris šalia neturi nei konkretaus brolio, nei konkrečios sesers. Yra tik abstraktus vartotojas, kurio neįmanoma mylėti, bet kurio meilės trokštama. Ir vėl: „Skaitmeniniai santykiai nereikalauja lėto ir laipsniško draugystės ugdymo, nuolatinio susitikimo arba sutarimo augimo, kuris galimas tik po tam tikro laiko. Skaitmeniškumas turi tik socialumo įvaizdį. Iš tiesų jie nekuria bendruomenės, bet tik plečia individualizmą, kuris reiškiasi kaip ksenofobija.“

Gal iš tiesų pati internetinė erdvė skirta ne pokalbiui. Palikite ją. Nueikite pas savo brolį homoseksualą ir paklausykite jo prieš pradėdami kalbėti. Ir kai įsiklausysite, kai išdrįsite kalbėti, kalbėkite, kaip kalbate savo mylimam broliui, kuris, kaip ir jūs, turi į nuodėmę linkusią dvasią, kuri greita supykti ir lėta atleisti. Parodykite savo mylimą brolį ir sesę kaip kenčiantį, pagelbėkite jam, bet neatsikalbinėkite klausdami „Argi aš savo brolio sargas?!“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Broliai ir seserys krikščionys, kairieji nesąmokslauja prieš jus, jie nėra piktų feminisčių ir dženderistų irštva, kuri nori sunaikinti pasaulį. Jie nori padaryti pasaulį geresnį. Bet jie nepažįsta krikščionybės. Kalbėkite su jais, kantriai, mylinčia širdimi, rodykite, kad kalbate nuoširdžiai, kad esate meilės vietininkai. Jūsų įniršis gal ir gali apginti Lietuvą nuo Stambulo konvencijos, bet jis pražudo pačią krikščionybės esmę. Todėl pasakysiu, kas gali nepatikti, bet kuo tikiu: geriau konvencija, nei mūsų surambėjusios širdys. Konvencija yra kai kuriais atžvilgiais nevykusi ir neaiški, kaip ir kiekvienas politinis dokumentas jis formuoja ir formuos normalumą (kad ir aiškią deklaraciją, jog vyrai ir moterys yra svarbiausios lytinės tapatybės, kas, net neabejoju, piktina transbendruomenę), bet joje yra ir gerų dalykų, kuriuos turime ginti. Pirmiausia – tai tarnystę moteriai – kiekviena nauja tarnyba ar senos tarnybos stiprinimas nėra ideologija, nes jos esminis tikslas – ne skleisti idėjas, bet tarnauti ir padėti žmonėms.

Tarnaukime kartu. Ir net darykime daugiau, nei mūsų prašo – ginkime svetimą moterį, kaip kad ginate savo šeimos narį; ginkite kiekvieną homoseksualą, kaip kad ginate kiekvieną kunigą. Mylėkite kiekvieną taip, kaip kad save mylit.