Moralė, garbė, tiesa ir naujoji Irano realybė. Apie A. Farhadi filmą „Herojus“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti festivalyje „Kino pavasaris“.

Ir įdomu – o ir A. Farhadi kūrybai būdinga – kad detektyviškame pasakojime intriga apipintas ne koks nusikaltimas, ne niekšybės, o dorybės. Plačiąja prasme „Herojus“ pasakoja apie tai, kaip lengvai minia gali užkelti žmogų ant pjedestalo, o paskui be gailesčio nutrenkti žemyn, jeigu „išrinktajam“ nepavyksta pateisinti jos lūkesčių.

A. Farhadį jaudina klausimai, nesikeičiantys nuo biblinių laikų – melas dėl galimybės išnešti sveiką kailį, geri ketinimai, kuriais grįstas kelias į pragarą. Režisierius tyrinėja fariziejiškumo fenomeną, minios sindromą. Taip pat kelia svarbų perdėto sureikšminimo klausimą, tikrosios socialinių tinklų galios per žūtbūtinį kėlimą į viešumą, juodinimą, erzinimą ir provokavimą.

Tai geras kinas. Nereikia manyti, kad Irane jis lyg kokia apmusijusi senovė. Tikrai ne. Aktualus, sumanus, subtilus. Vietomis – rūstus, vietomis – jautrus ir sentimentalus.

Režisierius Asgharas Farhadi šiandien, ko gero, yra pats žinomiausias ir tituluočiausias Irano kino meistras. Jo darbai nuolat pelno garbingus apdovanojimus kino festivaliuose, o filmai „Išsiskyrimas“ (A Separation, 2011 m.) ir „Komivojažierius“ (The Salesman, 2016 m.) apdovanoti „Oskarais“ kaip geriausi filmai užsienio kalba. Tarp A. Farhadi nuopelnų – ir 2021-ųjų Kanų kino festivalio Didysis prizas (Grand Prix), būtent už „Herojų“.

Šio režisieriaus kūrybai būdingas, sakytum, stipresnis moralinis nerimas, A. Farhadi filmai, paprastai buitinio trilerio žanro su kasdieniais personažais (kiekvienas čia turi savo tiesą, vadovaujasi savo vertybėmis), tiksliai fiksuoja šiuolaikinės Irano visuomenės prieštaringumus. Todėl nieko keista, kad, tas pačias taisykles pabandęs pritaikyti europietiškam kontekstui filme „Visi žino“ (Everybody Knows, 2018 m.), A. Farhadi didelės sėkmės nesulaukė. O „Herojuje“ jis vėl grįžta į tėvynę. Ir, kaip ir anksčiau, puikiai jaučia Irano dvasią.

Menininkas, kaligrafas Rahimas Soltani (akt. Jamiras Jadidi), vyras su miela, nuoširdžia šypsena, teturi dvi paras, kad grąžintų savo skolą kreditoriui, tolimam giminaičiui, kitaip teks vėl grįžti į kalėjimo vienutę. Tiesa, pinigų skolai gauti nėra kur, juo labiau per tokį trumpą „atostogų“ iš kalėjimo laiką. Atrodo, kad pats likimas pamėtėja Rahimui galimybę: jo bičiulė, mylimoji Farkondė (akt. Sahar Goldust) neseniai surado gatvėje paliktą moterišką rankinę su auksinėmis monetomis. Vis dėlto jų nepakanka išsikeisti į reikiamą sumą.

Rahimas, bent tam, kad sąžinė būtų rami, ryžtasi surasti rankinės savininkę ir grąžinti pamestą turtą. Vyro poelgis patraukia visuomenės dėmesį, juk sąžinė šiais laikais – kaip egzotiškas retas gyvūnas, ir Rahimas savo paties nuostabai tampa „herojumi“. Kuriam tenka įveikti savotišką „šlovės“ išbandymą: bendrauti su žiniasklaida, atsiimti labdaringos organizacijos garbės raštą už kilnų poelgį. O kai jau naudodamasis nauju statusu vyras mėgina savo jėgomis rasti pinigų, likimas iškrečia dar vieną piktą pokštą.

„Herojus“ pasakoja apie netikėtų aplinkybių gniaužtuose atsidūrusį paprastą žmogų. Jam sunkiai sekasi rasti pinigų, kad galėtų išlipti iš jį ir šeimą žeminančių skolų duobės, o tada, staiga tapęs vietos garsenybe, susiduria su tuo, kad savo suterštą garbę tenka ginti nuo juodinančių kaltinimų. Rahimui kone kiekvienoje scenoje tenka spręsti sudėtingas moralines dilemas – eiti į kompromisą su savo sąžine, ginti orumą. „Herojaus“ siužetas plėtojasi buitinių detalių sūkuryje, kasdieniuose pašnekesiuose, praeivių mimikoje. A. Farhadi puikiai moka sukurti Irano realybės įspūdį.

Iš pažiūros paprasti dalykai čia įsisiūbuoja iki tokių psichologiškai sudėtingų, kad ilgainiui virsta komiškais ir absurdiškais. Operatoriaus Ali Ghazi kamera akylai, bet su empatija, nesibraudama pernelyg arti stebi Rahimą, priverstą priimti sprendimus, lemsiančius jo ir šeimos ateitį. Iš pradžių jis atrodo sąžiningas, bet aplinkybių palaužtas žmogus. Tačiau pamažėl socialiniuose tinkluose plintantys gandai priverčia Rahimo sąžiningumu rimtai suabejoti netgi žiūrovą. Juolab kad režisierius sąmoningai kai kuriuos atsakymus į kylančius klausimus palieka atvirus, taip sukeldamas dar didesnį moralinių dilemų ir žmonių santykių sudėtingumo šaršalą. Visą laiką mėgini sudėti taškus ant „i“, grįžti prie ankstesnių scenų, vis rekonstruoji istoriją gabaliukais, kad vis iš naujo įvertintum personažų poelgius. Kuris čia iš šitų visų žmonių yra geras ir teisus? Ir kur išvis čia tiesa?

Vienas ir šio, ir kitų A. Farhadi filmų privalumų – kad toks kinas leidžia žvilgtelėti į paprastų Irano žmonių gyvenimą iš vidaus. Režisierius jautriai parodo, kaip globalios pasaulio tendencijos neišvengiamai paliečia ir izoliuotą, nepatiklią, prieštaringą, patriarchalinių vertybių suspaustą Irano visuomenę. Kokia čia itin reikšminga socialinių tinklų galia.

Režisierius meistriškai balansuoja tarp grynosios iranietiškos kultūros ir bendražmogiškų temų. Galų gale „Herojus“ pasakoja apie tiesos paieškas pasaulyje, kuriame iš esmės nėra vienos tiesos, kuriame daug kas slepiama, neišsakyta. Šiame amžiname ieškojime ir slypi, A. Farhadi nuomone, žmogaus orumas ir kilnumas, kuriuos išsaugoti labai sudėtinga.

Viename interviu A. Farhadi yra sakęs, kad jo filmuose skleidžiasi labai paprasta, bet svarbi idėja: visi žmonės klysta, tačiau retsykiais nereikšmingos klaidos sukelia tikrą katastrofą. O jeigu kalbama apie asmenybę, kuriai išgarsėti padėjo medijos, tai bet koks netinkamas poelgis, kad ir koks menkas, gali lengvai virsti didele tragedija. Todėl šio filmo herojus tik trumpą akimirką yra herojus, iš tiesų jis nuo visų priklausomas: žiniasklaidos, kalėjimo viršininkų, paties likimo. Ir tik filmo pabaigoje, likęs vienas su sūnumi ir suvokęs, kad vėl netenka fizinės laisvės, jis įgyja dvasinę laisvę. Per susitaikymą žmogaus, kuriam gyvenime gal ir nelabai pasisekė, bet kuris suvokia pats esantis atsakingas už savo poelgius.