2021 03 08

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Moteris ir valdžia Bažnyčioje

Naujai paskirta Vokietijos vyskupų konferencijos generalinė sekretorė Beate Gilles. EPA nuotrauka

Beate Gilles – dar vienas pastarojo meto vardas-simbolis. Vokietijos vyskupai neseniai išsirinko 50-metę pasaulietę teologę savo artimiausia bendradarbe – generaline sekretore. Pirmą kartą Vyskupų konferencijos darbą koordinuos moteris, tad savaime suprantama – asmuo, neturintis šventimų. Po 24 tarnybos metų šias pareigas paliekantis jėzuitas Hansas Langendörferis liepos 1-ąją perduos jas buvusiai Limburgo vyskupijos šeimų, jaunimo ir vaikų departamento vadovei. Balsų daugumą surinkusi kandidatė automatiškai perima vadovavimą ir Vokietijos vyskupijų asociacijai (Verbandes der Diözesen Deutschlands).

Per spaudos konferenciją Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Georgas Bätzingas pristatė Gilles kaip „įžvalgią teologę, glaudžiai susisiejusią su įvairiomis Bažnyčios struktūromis ir apdovanotą geriausiais organizaciniais gebėjimais.“ Tačiau pirmiausia jos išrinkimas yra „stiprus ženklas, kad vyskupai tęsi pažadą skatinti moterų lyderystę“. Išties dar prieš metus, pranešus apie kun. Langendörferio pasitraukimą, pasauliečių organizacijos pageidavo, kad šios pareigos tektų ne tik pasauliečiui, bet ir moteriai.

Generalinis sekretorius vadovauja Vokietijos vyskupų konferencijos sekretoriatui. Viena iš jo užduočių yra padėti vyskupams vykdyti savo užduotis Vyskupų konferencijoje. Sekretoriatas rengia Generalinės Asamblėjos ir Nuolatinės tarybos posėdžius, stebi jų protokolus.

Vokietijos katalikų moterų bendruomenė (KFD) džiaugiasi, kad vyskupai „atpažino laiko ženklus“ ir tikisi „lyčių lygybės Bažnyčioje“. Vokietijos katalikų centrinio komiteto (ZdK) prezidentas Thomas Sternbergas kalbėjo apie „stiprų ženklą“. Vokietijos katalikų moterų asociacija (KDFB) rinkimus pavadino „išmintingu sprendimu“ ir aiškiu aktyvesnio moterų įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą ženklu. Asociacija „Hildegardis“ įžvelgė „Bažnyčios atnaujinimo signalą“, kuriuo Vyskupų konferencija parodo „neketinanti savo struktūrose atsisakyti moterų kompetencijos“.

Televizijos religinės komunikacijos, socialinių bei darbo problemų specialistė Beate Gilles nekantrauja pradėti darbą. Ji mano, kad ilgametė patirtis Limburgo, o prieš tai ir Štutgarto kurijoje tinkamai parengė ją naujiems iššūkiams. „Aš esu ištvermės sportininkė, – sakė moteris „Deutsche Welle“. – Žinau, kad maratoną lemia ne 40 jo kilometrų, o 1000 kilometrų treniruotėse – ir toks yra mano atstumas.“

„Dabartinė Katalikų Bažnyčios Vokietijoje gyvenimo fazė sudėtinga, tačiau ir įkvepianti, – sakė ji per spaudos konferenciją. – Sinodinio kelio patirtis pradėjo kažką visiškai naujo.“

Vokietijos katalikų padėtis

22 milijonus katalikų vienijanti bendruomenė Vokietijoje išties išgyvena nelengvą laikotarpį dėl keleto priežasčių. Nepilnamečių lytinio išnaudojimo dangstymas, finansų valdymo skandalas, iškėlęs aikštėn Limburgo vyskupo Franzo-Peterio Tebartzo-van Elsto prabangą dar 2013 m., sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Protestuojant prieš ganytojų negebėjimą ar atsisakymą imtis radikalių priemonių, prasidėjo plataus masto išstojimas iš Bažnyčios. 2019 m. Bažnyčią paliko daugiau nei 272 000 Vokietijos katalikų. Praėjusią savaitę užstrigo Kelno administracinio teismo kompiuteris, naudojamas įforminant išėjimus iš Bažnyčios.

Kelno arkivyskupas Raineris Maria Woelki pernai užblokavo ataskaitą apie dvasininkų seksualinę prievartą, teigdamas, kad ji ydinga. Kovo 18-ąją laukiama, kada bus paskelbti naujai atlikto tyrimo duomenys. Nors kitos vyskupijos taip pat nagrinėja įtarimus dėl išnaudojimo, Woelki laikomas nusikaltimų dangstymo simboliu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Kol nebus sąžiningai, atvirai ir galutinai įvertinta seksualinė prievarta visose Vokietijos vyskupijose, reformos pastangos nieko neduos“, – sakoma pranešime, kurį išplatino Katalikų pasauliečių aljansas, atstovaujantis septynioms pasauliečių organizacijoms.

Vasario 25 d. spaudos konferencijoje G. Bätzingas pripažino, kad ilgainiui Bažnyčia pajus finansinį Bažnyčią paliekančiųjų poveikį, nes šiuo metu katalikais save laikantys asmenys moka reguliarų mokestį, kuriuo išlaikoma Bažnyčios veikla šalyje.

Naujai paskirta Vokietijos vyskupų konferencijos generalinė sekretorė Beate Gilles ir Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Georgas Baetzingas (antras iš dešinės) spaudos konferencijoje Bonoje (Vokietija) 2021 m. Vasario 23 d. EPA nuotrauka

Vyskupų konferencijos vadovas apgailestavo, kad Kelno arkivyskupijos bėdos nustelbė kitas svarbias pavasario plenarinio posėdžio temas. Susitikimo metu vyskupai aptarė ir Sinodo kelią, kuriame diskutuojama valdžios, seksualinės moralės, kunigiško gyvenimo ir moterų vaidmens Bažnyčioje klausimai. Išklausė ekumeninės darbo grupės pranešimą bendros komunijos tema ir aptarė sunkią pabėgėlių padėtį prie ES sienų. G. Bätzingas paprašė ES vyriausybių įsitraukti į situaciją, kurią jis apibūdino kaip Europos Sąjungos gėdos dėmę.

Nors Kelno arkivyskupo krizių valdymą G. Bätzingas laiko „katastrofa“ ir patarė jam elgtis kitaip, tačiau kolegos vyskupai šiuo atveju neturi jokios juridinės galios: „Sprendimas dėl Woelki ateities – tik apaštalinio nuncijaus kompetencija.“ G. Bätzingas pabrėžė, kad nors „Kelno arkivyskupijoje reikia išsiaiškinti nemažai dalykų“, tačiau nedera apsiriboti vien šia vyskupija. Priešingai: „Visi 27 vyskupijų vyskupai prisiima atsakomybę už padėtį, ir mes visi turime susidurti su kritika. Ir nors dar tikrai daug ką reikia padaryti, aš atmetu kaltinimą, kad vyskupai daugelį metų tylėjo arba nieko neveikė“, – sakė vyskupas.

Bažnyčia ir moterys: kažkas keičiasi?

Patys pasauliečiai nestokoja idėjų, kaip galėtų ir turėtų atrodyti katalikų bendruomenė šiandien ir netolimoje ateityje. Kaip žinoma, raginimai labiau įtraukti moteris į sprendimų priėmimą Bažnyčioje ypač suaktyvėjo išryškėjus daugelio vyskupų negebėjimui suvaldyti lytinio išnaudojimo krizę ir atskleidus pragaištingas klerikalizmo kultūros spragas. Popiežius Pranciškus ne tik kalba, bet ir rodo pavyzdį. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad vasario 6 d. prancūzė Nathalie Becquart, XMCJ, tapo Vyskupų sinodo sekretoriato pasekretore ir įgijo balsavimo teisę Vyskupų sinodo metu.

Ses. Nathalie Becquart su jaunaisiais sinodo dalyviais. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka.

Ar panašūs gestai rūpi vien aršioms feministėms, siekiančioms kunigystės? Pavyzdžiui, Vokietijoje kilusio moterų judėjimo „Maria 2.0“ aktyvistės prieš kurį laiką pritvirtino savo tezes daugiau nei 1000 šalies katedrų ir bažnyčių. Jų reikalavimai? Daugiau galimybių prisidėti priimant sprendimus ir daugiau skaidrumo sprendžiant išnaudojimo bylas. „Maria 2.0“ narės dar prieš pat pandemiją, gegužės mėnesį, paskelbė visuotinį moterų streiką – atsisakymą savanoriauti arba dirbti bažnytinėse struktūrose.

Pavadinimas „Maria 2.0“ aiški aliuzija į siekį „ištrinti Jėzaus motinos, kaip nuolankios, tylios ir paklusnios moters, įvaizdį“. Moterys sudaro tikinčiųjų daugumą, beveik dvigubai daugiau jų pašvęstojo gyvenimo bendruomenėse. Dažnai būtent jos yra socialinių Bažnyčios tarnysčių ramsčiai. „Pasaulyje yra 650 000 moterų vienuolių, (vyrų 400 000): jų tarnystė yra lemiama, tačiau teisių pripažinimas vyksta lėtai“, – sako italė žurnalistė Ritanna Armeni, bendradarbiaujanti su Vatikano leidinio „Osservatore romano“ priedu moterims „Donna Chiesa Mondo“. „Nors Pranciškus daug kalba apie būtinybę įtraukti moteris į Bažnyčios struktūras, tačiau diakonato klausimas vis dar neišspręstas.“

Specialiai judėjimui „Maria 2.0“ sukurtas atvaizdas. Wikipedia Commons nuotrauka

Kita vertus, tik prieš gerus 50 metų joms buvo leista studijuoti bei dėstyti katalikų teologiją. „Feministe tapau studijuodama teologiją, ne kur kitur“, – sako teologė Marinella Perroni, Romos šv. Anzelmo universiteto dėstytoja. Tam ją paskatino dėstytojai, analizavę Vatikano II susirinkimo doktriną: „Reikia drąsos peržiūrėti daugybę dalykų, kurie lig šiol buvo laikomi savaime suprantamais.“

Praėjo jau daugiau nei 30 metų nuo popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinio laiško „Mulieris dignitatem“ („Moters orumas“), kuriame atvirai ginama moterų lygybė, kalbama apie pašaukimą mylėti, abipusį vyrų ir žmonų nuolaidumą vieno kitam. Kviečiama įsižiūrėti į Jėzaus elgesį su moterimis, jo motinos Marijos reikšmę. Nepaisant gimtosios nuodėmės padarinių žmonių tarpusavio santykiams, vyro ir moters abipusis dovanojimasis, pasak popiežiaus, geriausiai simbolizuoja Kristaus bei Jo Bažnyčios santykių pobūdį, ypač regimą Eucharistijoje, kur Kristus visiškai save dovanoja jį priimančiai Bažnyčiai.

Jei Bažnyčia po Vatikano II susirinkimo metaforiškai vaizduojama ne kaip tobulai hierarchiškai sudėliota visuomenė, o kaip Dievo tauta, Trejybės atspindys, kažkaip kitaip turi atrodyti ir visa santykių dinamika katalikų bendruomenėse.

Tikroji naujovė

Daugybė moterų – vienuolių ir pasauliečių – aktyviai veikiančių pasaulyje, visiškai netrokšta tokios „lygybės“, kuri reikštų vyrų vaidmens atkartojimą. Jų nevilioja galimybė priimti šventimus ir taip pratęsti tą pačią valdančios sistemos logiką. Jos suvokia, kad turi jėgų valdyti procesus kitaip.

2013 m. leidiniui „Citta nuova“ duotame interviu  tuometinė Fokoliarų judėjimo prezidentė Maria Voce neabejojo, kad situacija keisis: laikas pribręs ir matysime vis didėjantį Jono Pauliaus II dokumento „Mulieris dignitatem“ įgyvendinimą.

Procesą paskatins vis didėjantis pačių „moterų gebėjimas pasiūlyti deramą indėlį“. Būtų gaila, anot Voce, jeigu šis paradigminis posūkis reikštųsi vien simboliniais gestais – poros strateginių vietų „užleidimu“ moterims. Daug svarbesnė yra mentaliteto kaita, kad „visa bendruomenė būtų pasirengusi pripažinti moteriškos lyties asmenų autoritetą net ir ten, kur priimami svarbiausi sprendimai Bažnyčioje“. Kodėl nesukūrus popiežiui patariančių asmenų korpuso, kuriame dalyvautų ir moterys?

Maria Voce Jungtinių Tautų Organizacijos būstinėje 2015 m. gegužę. © CSC Audiovisivi

Maria Voce žino, apie ką kalba. Fokoliarų judėjimui, remiantis įstatais, jau daugiau nei 70 metų vadovauja moteris, siekianti įtvirtinti Marijos, turinčios vien meilės autoritetą, vaidmenį. Visais lygiais veikiama, siekiant moterų ir vyrų bendradarbiavimo.

Akivaizdu, kad moterų egzistavimo Bažnyčioje pripažinimo siekia ne vien radikalios grupės. Naują sąmoningumą liudija, pavyzdžiui, Jėzuitų ordinas. Tarp viešai publikuojamų dokumentų galima rasti Jėzaus draugijos narių įsipareigojimą dėl moterų klausimo.

Šios „visuotiniai aktualios temos“ neįmanoma apeiti, jei siekiama „tikėjimo ir teisingumo integralumo“ bet kuriame pasaulio taške. Pasak dokumento, tenka pripažinti, kad egzistuoja, nors ir skirtingai pasireiškiantis, sisteminio diskriminavimo palikimas. Jis apčiuopiamas ekonominėse, socialinėse, politinėse, religinėse ir net lingvistinėse struktūrose. Gajūs kultūriniai stereotipiniai prietarai. „Moterys yra teisios, sakydamos, kad vyrams prireikė daug laiko visiškai pripažinti jų žmogiškumą“, o neretai užima gynybinę poziciją, kai atkreipiamas dėmesys „į jų aklumą“. Dokumento autoriai kalba apie vidinį polinkį „sakyti sau, kad problema neegzistuoja“. Pripažįsta, kad neretai nesąmoningai patys „tampame bendrininkais to klerikalizmo, kuris įtvirtino vyro dominavimą, suteikdamas jam dieviškumo antspaudą“.

„Klausymasis yra svarbiausia santykių pasikeitimo sąlyga.“

Jonas Paulius II reikšmingai siekė, kada katalikai prisidėtų prie didesnės moterų ir vyrų lygybės visuomenėje, parodydami pavyzdį. Dievo plane vyrą ir moterį turėtų sieti meilė, paremta pagarba, abipusiškumu ir lygybe.

Kaip situaciją pakeisti? Jėzuitų patirtis rodo, kad nėra vieno tinkamo modelio visoms situacijoms ir kultūroms. Svarbu vengti visko, kas skatina susvetimėjimą, o dar svarbiau – išmokti klausytis moterų patirties. „Klausymasis yra svarbiausia santykių pasikeitimo sąlyga.“ Jeigu nėra įsiklausymo, net geriausi ketinimai liks bevaisiai: „Prasilenks su realiais moterų rūpesčiais ir tik patvirtins nuolaidumo demonstravimo ir vyrų dominavimo laikyseną.“

Vyrų ir moterų susitaikymo šaltinis yra mylintis ir gailestingas Dievas. „Tai jis visa sutaikina ir pažada pasaulį, kuriame nebus nei žydo, nei graiko, nei laisvojo, nei vergo, nei vyro, nei moters, nes visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3, 28).