2022 05 17

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Moterų ir vaikų prievartavimai kaip karo Ukrainoje ginklas

Vietiniai sugriautu tiltu bėga iš Irpinės (Kyjivo sritis). EPA nuotrauka

415 m. pr. Kristų senovės Graikijoje vieno festivalio metu žiūrovai išvydo tragediją „Trojietės“, kurios autorius Euripidas apstulbino pasilinksminti susirinkusią publiką, menine kalba atskleisdamas karo žudynių siaubą nugalėtame Trojos mieste. Nugalėtųjų moterys liejo savo neviltį ir skausmą senosios karalienės Hekabės lūpomis: „Vajetau! Vai, aiman! Ugny Trojos Pergamas skęsta jau, pilis, kuorai, viskas ugny, menės ir kambariai...(...) Artėja vergovės dalia atšiauri...“

Spektaklio autorius metė didžiulį iššūkį to meto tradicijai liaupsinti laimėjusios pusės nuopelnus ir ignoruoti pralaimėjusiųjų tragediją. Kone pirmą kartą ant scenos buvo prabilta apie masinius moterų prievartavimus, vaikų ir senolių žudynes, išvarymą į vergiją: „Vae victis!“ („Vargas nugalėtiesiems!“) Nors šia doktrina vadovavosi senovės pasaulis, ji tebegalioja ir mūsų laikais. Visuose žmonijos karuose žudynes lydėjo ir tebelydi prieš moteris ir mergaites naudojama seksualinė prievarta, apie kurią įprastai būdavo linkstama nutylėti. Tylėdavo ir pačios aukos, metų metais užgniaužusios savo skausmą, tylėdavo politikai ir istorikai, tylėdavo (su retomis išimtimis) ir menininkai bei poetai.

Plačiau apie seksualinę prievartą kaip karo ginklą prabilta tik po Bosnijos karo, kuomet, kaip spėjama, 1992–1995 m. serbai išprievartavo nuo 20 000 iki 50 000 bosnių merginų, moterų ir vyrų. Dauguma tų nusikaltimų liko neištirti, o juos įvykdę asmenys taip ir liko nenubausti, nepaisant dešimtmečiais trukusių įvairių šalių prokurorų pastangų Hagoje specialiai sukurtame Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ). Tačiau šie tyrimai ir bylos pakėlė amžiais trukusią tylos uždangą – netrukus savo sunkią praeitį ėmė reflektuoti vokietės. Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, kad kai kurios tą darė ir anksčiau: 1954 m. Niujorke pasirodė angliškai išleistas dienoraštis „Moteris Berlyne“, pasirašytas Anonimės vardu ir sulaukęs negatyvios reakcijos neva dėl vokiečių moterų juodinimo. Šio dienoraščio autorė buvo vokiečių žurnalistė Marta Hiller, o laikai, kai dienoraštis taps bestseleriu, dar turėjo ateiti. Giunteris Grassas, vokiečių literatūros žvaigždė, savo autobiografiniame romane „Svogūno lupimas“ nepabūgęs atskleisti įstojimo į SS fakto, sukėlusio nemenką sąmyšį tarp tėvynainių, apie sesers Valtrautos išgyvenimus užsimena tik puse lūpų: „Žiūrėdamas į ją išties negalėjai numanyti, ką ji buvo patyrusi, iškentėjusi Dancige, „kai atėjo rusai“. Apie tai nebuvo kalbama.“

Marta Hiller nebuvo vienintelė, po karo prabilusi apie tai, ką teko patirti moterims, tapusioms sovietų karių keršto, įkvėpto propagandisto Iljos Erenburgo, objektu ir „karo grobiu“. Lietuvių išeivijos rašytoja Birutė Pūkelevičiūtė dar 1956 m. Toronte išleido biografinį romaną „Aštuoni lapai“, aprašiusi savo patirtį sovietų karių užimtame Dancige, kuriame atsidūrė besitraukdama su tėvais. Naujausiame rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romane „Petro imperatorė“ taip pat gausu žiauraus moterų prievartavimo, kurį vykdė rusų kariai XVIII a. pradžioje vykusiame Šiaurės kare, scenų.

Amerikiečių rašytoja Siuzana Braunmiller savo knygoje „Prieš mūsų valią“ (Against our will: Man, Woman and Rape, 1976) rašo: „Vyro atradimą, kad jo genitalijos gali pasitarnauti kaip ginklas sėjant baimę, galima priskirti prie svarbiausiųjų priešistorinių laikų atradimų kartu su išmokimu įkurti ugnį ir pasigaminti pirmą negrabų akmeninį kirvį…“ Šis ginklas nuo seniausiųjų laikų iki mūsų dienų naudojamas siekiant pažeminti, demoralizuoti, netgi pakeisti priešo tautos genofondą. Tai vyko 1945-aisiais Rytų Vokietijoje, tai vyko Korėjoje, Ruandoje, Balkanuose, Konge, Čečėnijoje, Sirijoje, tai vyksta šiuo metu Ukrainoje.

Ukrainos ombudsmenė: Ukraina gina viso pasaulio laisvę, kad tokių išsigimėlių nebeliktų  Žemėje

Ukrainos Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių įgaliotinė Liudmila Denisova. Yaruna21/commons.wikimedia.org

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba gegužės 12 d. didele balsų dauguma balsavo už siūlymą pradėti tyrimą dėl Rusijos karių Ukrainoje galimai įvykdytų rimtų nusikaltimų. Taryba 33 balsais prieš du parėmė Ukrainos pateiktą rezoliucijos projektą, kuriuo raginama ištirti pažeidimus, kaip įtariama, padarytus Kyjivo, Černihivo, Charkivo ir Sumų srityse vasario pabaigoje ir kovą, „siekiant patraukti kaltininkus atsakomybėn“. Hagoje įsikūrusio Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiasis prokuroras dar kovo mėnesį pradėjo tyrimą dėl galimų nusikaltimų, įvykdytų Ukrainoje nuo 2013 m. lapkričio – laikotarpio dar prieš Rusijai aneksuojant Krymą 2014 m. ir šalims įžengiant į pradinę jau beveik dešimtmetį trunkančio konflikto fazę. O gegužės 13 d. Ukrainos teismas atvėrė pirmąją karo nusikaltimo bylą – Rusijos karys Vadimas Šišimarinas kaltinamas nužudęs beginklį civilį vyrą.

Ukrainos Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių kontrolierė Liudmila Denisova interviu kanalui „Svečiuose pas Gordoną“ pareiškė, kad pasaulis turi išgirsti apie Rusijos kariuomenės vykdomus nusikaltimus. Ji teigia, jog ištisą parą veikianti „Karštoji linija“, kurioje į skambučius atsiliepia 32 operatoriai, susilaukė jau daugiau kaip 33 tūkstančių pagalbos prašymų. „Ieškome 16 tūkstančių dingusių žmonių, iš kurių net 1894 yra vaikai! Skambina žmonės, nebeturintys vaistų, vandens, duonos, negalintys išeiti iš rūsių, nežinantys, kur eiti, skambina ką tik pagimdžiusi slėptuvėje kūdikį moteris ir sako: „Neturiu pieno, ką man daryti?!“

Pasak L. Denisovos, vaduojant Kyjivo sritį katastrofiškai išaugo skambinančiųjų skaičius. Teko atidaryti specialią liniją tiems, kam būtina psichologinė pagalba, nors dabar jau ir patiems psichologams reikia psichologo, o kartais ir psichiatro pagalbos. „Jiems reikia išklausyti žmogaus, nežinančio, kaip gyventi po to, ką jis patyrė, istoriją: „Kaip man toliau gyventi, jei esu nėščia nuo orko?“ Jiems tenka klausytis tų, kurie jaučiasi kalti, nes išgyveno, kai artimieji buvo nužudyti jų akyse, pavyzdžiui, septyniolikmetė, kurios penkiolikmetę seserį ir mamą tiek prievartavo ir mušė, kad jos numirė tame rūsyje, o jai teko kelias dienas praleisti šalia jų lavonų… Arba vienuolikmetis, dešimt valandų prievartautas pririštos prie kėdės motinos akyse… Po šito jis tylėjo visą mėnesį. Kaip su tuo gyventi?! Mano užduotis yra viską užfiksuoti ir perduoti tarptautiniam teismui, taip pat informuoti visą pasaulį, jog Ukraina gina ne tik savo laisvę, ji gina viso pasaulio laisvę, kad tokių išsigimėlių nebeliktų mūsų Žemėje…“

Tokių žvėriškumų neprisimena žmonės, savo vaikystėje ar jaunystėje pergyvenę vokiečių fašistų okupaciją, jie sako, kad kūdikių prievartavimo ir tokio baisaus elgesio su vaikais nebuvo. Kaip tą paaiškinti? Į tai L. Denisova atsako: „Šio karo raudonoji linija yra baisus, sadistinis elgesys su vaikais. Ženevos konvencija bei kitos prieš genocidą nukreiptos tarptautinės konvencijos draudžia seksualinę prievartą, nes ši prievarta, naudojama kaip karo ginklas, veda tautą prie išsigimimo. Rusijos kariuomenė prievartauja moteris ir mergaites, siekdama, kad jos jau nebegalėtų arba nebenorėtų gimdyti. Vaikų prievartavimas ar išvežimas įvaikinti į Rusiją irgi yra genocidas, kuriuo siekiama ištrinti tautos identitetą. Rusų karys prievartauja vaikus, mergaites, berniukus, pagyvenusius žmones, moteris, vyrus – jis prievartauja viską, kas juda…Tą daro jauni vyrai, dvidešimt dvejų–dvidešimt penkerių metų, išauklėti Putino propagandos. Savo nusikaltimus jie daro viešai, prievartauja vaikus tėvų akivaizdoje arba tėvus vaikų akivaizdoje. Žinomas atvejis, kai šešiamečio berniuko akivaizdoje buvo prievartaujama mama, ir berniukas pražilo…“

Daugybė nepilnamečių paauglių po šių prievartavimų tapo nėščios, visoms joms reikia psichologų, psichoterapeutų pagalbos. Jų tėvai tariasi su gydytojais, kartais priimdami sprendimą palikti vaiką, o kartais – atlikti abortą. Abu pasirinkimai yra sudėtingi, tačiau, pasak L. Denisovos, dauguma vis dėlto renkasi abortus.

Ar moterų ir vaikų prievartavimai Ukrainoje, kuriuos vykdo Rusijos Federacijos kariai, gali būti vertinami kaip karo ginklas?

Dalia Leinartė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Istorikė Dalia Leinartė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW), sudariusio darbo grupę, skirtą įvertinti įvykius Ukrainoje, narė, kol kas susilaiko nuo vertinimų. „Mes matome seksualinės prievartos atvejus, žinome kareivių pavardes, karinius dalinius, tačiau kol kas negalime sakyti, kad seksualinė prievarta naudojama kaip karo politika ir karo ginklas. Galime kalbėti apie atskirus atvejus, kai buvo išprievartauta ir nužudyta 80 metų moteris, – teigia D. Leinartė. – Visoms nužudytosioms moterims atliekama procedūra tiriant, ar jos nebuvo išprievartautos. Nemanau, kad kas nors apie tai turi informacijos apie aukščiausiosios vadovybės vaidmenį.“

1993–1995 metais per Bosnijos karą bosnių moterų, mergaičių ir berniukų prievartavimai traktuojami kaip karo politika ir įvardijami kaip nusikaltimas žmonijai. Prasidėjus šiam karui, Jungtinės Tautos organizavo moterų ir vaikų evakuaciją autobusais į saugius miestelius ir kaimus. „O autobusas išvažiuodavo ir niekada neatvykdavo į paskirties vietą. Serbai sustabdydavo tuos autobusus ir moteris nugabendavo į sekso stovyklas, kur joms teko praleisti ne vieną mėnesį ar net metus. Po šių įvykių buvo organizuotas tarptautinis karo tribunolas Hagoje, į kurį buvo kviečiamos moterys iš tų stovyklų. Beje, šeimos tų moterų nebepriimdavo, atsisakydavo ir jų vaikų. Užaugo ištisa vaikų karta, net ne tūkstantis, o žymiai daugiau, – pažymi D. Leinartė. – Tuo metu rašytinių fiksacijų nebuvo, teismas nutartis priimdavo vadovaudamasis tik liudijimais. Pirmą kartą tarptautinėje teisėje buvo pripažinta, kad tai buvo nusikaltimai žmonijai. Buvo nuteista 90 asmenų už žudynes ir tik du asmenys už prievartavimus.“

Pasak D. Leinartės, kol kas nusikaltimai Ukrainoje fiksuojami, o išvados bus daromos vėliau. Dar nėra patvirtinta, ar Ukrainoje vyksta tai, kas vyko Konge ar Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur seksualinės prievartos būdu buvo atliekamas etninis valymas, per trumpą laiką išprievartaujant berniukus, mergaites, moteris, siekiant keisti genofondą. „Ukrainoje neseniai lankėsi speciali JT atstovė Pramila Patten, tirianti seksualinę prievartą karinių konfliktų metu. Reikia sulaukti jos ataskaitos – kaip ji įvertins nusikaltimus Ukrainoje, taip ir bus traktuojama“, – pabrėžia D. Leinartė.

Kodėl Europoje vyksta tokie siaubingi, protu nesuvokiami nusikaltimai?

Prof. Danutė Gailienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Kariuomenė taip elgiasi, nes jai taip elgtis leista, – Vilniaus universiteto tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ sako kolektyvinių traumų tyrinėtoja, psichologė prof. Danutė Gailienė. – Matome baisų amoralų elgesį, taip pat ir karo vadų: generolai viską žino ir leidžia. Kai kurie stebėtojai sako, kad tai yra tam tikra kompensacija: pergalės nėra, nusivylimas, tad su aukštųjų vadų žinia vyksta marodieriavimas, plėšimai, grobimai…“ Pasak psichologės, didžiausi žiaurumai vykdomi atsikratant empatijos, atsakomybę paliekant aukščiausiems vadams. Be abejonės, Rusijoje didžiulę įtaką turi ir patologinė ideologija, dešimtmečiais indoktrinavusi visuomenę neapykanta persmelktu naratyvu. Pasak profesorės, žvelgiant į kitą asmenį ar tautą kaip nelabai vertą netgi gyventi, vyksta moralinė disociacija, žmogaus asmenybės skilimas. Tokį reiškinį nagrinėję mokslininkai, tyrę nacių „medikus“, atlikusius baisiausius eksperimentus su žmonėmis konclageriuose, pastebėjo, kad savo šeimose šie žmonės buvo pavyzdingi tėvai, vyrai, sūnūs…

Amerikiečių psichiatras Morganas Scottas Peckas, tyręs My Lay kaimo gyventojų žudynes, kai Vietnamo karo metu specialusis amerikiečių karių būrys išžudė penkis šimtus moterų, vaikų ir senyvo amžiaus vyrų, atkreipia dėmesį į karių emocinį gebėjimą atsiriboti nuo siaubingų reginių ir išgyvenimų, esant nuolatinei įtampai per karą, ypač patiriant karines nesėkmes. Kareiviai, paklūstantys savo vadams, nuolat kurstantiems neapykantą „priešui“, nėra linkę prisiimti jokios atsakomybės už daromus nusikaltimus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Panaši įžvalga nuskambėjo ir Laisvosios Europos radijo laidoje „Skerdynių anatomija“, kurioje psichologai ir žurnalistai teigė, jog tokį elgesį, galimai prilygintą genocidui, lėmė Rusijos Federacijos kariuomenės nebaudžiamumas, noras rodyti savo galią ir keršyti, ypač pamačius „išvaduotųjų“ civilių nedraugiškumą ir netgi neapykantą „išvaduotojams“, jau nekalbant apie ukrainiečių kariuomenės pasipriešinimą. Tą nulėmė ir metų metais trukusi propaganda, nužmoginusi ukrainiečių tautą Rusijos piliečių akyse. Tačiau dalis specialistų vis dėlto laikosi nuomonės, kad žiaurumas yra Rusijos kariuomenės strategijos dalis, o jo šaknys – prievartos piramidėje, dešimtmečiais kurtoje Rusijos kariuomenėje.

Toks smurtas ukrainiečių atžvilgiu gali bumerangu atsiliepti pačiai Rusijos visuomenei, kol kas akis užmerkiančiai prieš tai, ką išdarinėja jos kariai kaimyninėje valstybėje, ir nenorinčiai nieko apie tuos nusikaltimus žinoti. Šie kariai – tie, kurie išliks – grįš namo, tad prognozuojama, jog nusikaltimų mastas artimiausiu metu smarkiai išaugs jau pačioje Rusijoje.

***

Rusų režisieriaus Stanislavo Govoruchino dokumentinėje juostoje „Taip gyventi negalima“ (1990 m.) garsus komikas Michailas Žvaneckis sako: „Va ir galvoju, gal mus laiko kaip pavyzdį? Visas pasaulis žiūri ir pirštu rodo: „Matote, vaikai, taip gyventi negalima!“