Moterys akolitės ir lektorės. Kaip suprasti?

Popiežius Pranciškus paskelbė apaštališkąjį laišką motu proprio „Spiritus Domini“, kuriuo pranešama, kad nuo šiol moterys juridiškai priimamos nuolatinei lektoriaus ir akolito tarnystei. Kas tai per dalykas, turbūt klausiate jūs. Ir ar tai reiškia, kad nuo šiol moterims Bažnyčioje bus suteikta daugiau „teisių“?

Pabandykime glaustai atsakyti į keletą klausimų.

1. Kas yra akolitas? Ką jis daro?

Akolitas išvertus iš graikų kalbos – akoulouthos – reiškia patarnautoją, palydėtoją. Tai asmuo, kuris patarnauja celebrantui (kunigui ar vyskupui) ir diakonui prie altoriaus per Mišias. Jo užduotis – paruošti altorių bei šventuosius indus, patarnauti per Mišias ir, jei reikia, būti ekstraordinariniu Komunijos dalintoju.

2. Kas yra lektorius? Jis bažnyčioje skaito paskaitas?

Skaitovas, ką ir reiškia šis lotyniškas terminas (lector), aišku, gali skaityti ir paskaitas. Tačiau jo pirminė užduotis – per Mišias skaityti Dievo Žodį (išskyrus Evangeliją) ir visuotinę maldą.

3. Koks tarnystės laipsnis „aukštesnis“ – akolito ar lektoriaus?

Akolito, nes jis patarnauja prie altoriaus.

4. Iš kur atsirado šios tarnystės? Kas jas sugalvojo?

Jau šių tarnysčių pavadinimai leidžia suprasti, jog jos atėjo iš ankstyvosios Bažnyčios laikų. Jos gimė iš būtinybės, kai krikščioniškoji liturgija tapo iškilmingesnė bei sudėtingesnė. Apaštalinėje Bažnyčioje jau matome vyskupų, presbiterių ir diakonų tarnystes, o III amžiuje atsiranda akolito, egzorcisto, durininko, skaitovo, kantoriaus ir duobkasio (vis dar katakombų metas) tarnystės.

Ilgainiui susiklostė tradicija, kad lektoriaus ir akolito tarnystės buvo vadinamos „mažesniaisiais šventimais“ ir tapo tarsi laipteliai į kunigystės šventimus. Ir dabar seminaristai yra paskiriami lektorių bei akolitų tarnystėms. Tačiau popiežius Paulius VI 1972 m. panaikino terminą „mažesnieji šventimai“, pavadindamas juos „tarnystėmis“ – taip atverdamas duris pasauliečiams.

5. Kaip suprantu, įprastai (bent jau Lietuvoje) akolito ir lektoriaus tarnystę vyrai visada „pereina“ prieš tapdami diakonais ir kunigais?

Taip. Nors tai daugiau simbolinis veiksmas, nes parapijose tas tarnystes dauguma žmonių atlieka dar prieš įstodami į seminariją.

6. Tai dabar popiežius leis ir moterims tapti akolitėmis ir lektorėmis?

Kaip pabrėžė Pranciškus, moterys visame pasaulyje jau daugelį metų vykdo šią tarnystę. Dabar popiežius tik sutvarko teisinę bazę – įteisina tai, kas iki tol galiojo praktikoje.

7. Tai kaip suprasti – visą tą laiką moterys akolitėmis ir lektorėmis buvo nelegaliai?

Kanonų teisės kodeksas (1983 m.) leido šias tarnystes atlikti tik pasauliečiams vyrams, tačiau 1993 m. Šventojo Sosto Dievo kulto kongregacija leido vyskupams moteris skirti altoriaus tarnystėms. Tačiau, kol nebuvo pataisytas kanonas, galima sakyti, kad tai buvo nelegalu.

8. Ar turime Lietuvoje pasauliečių, kurie yra vien tik akolitai ir lektoriai?

Ne. Nors tai būtų reikalinga ir būtina, nes dažnai per Mišias Dievo Žodį skaito, kas tik nori. O asmuo, turintis lektoriaus tarnystę, tam atsakingai ruoštųsi.

Šios dvi tarnystės yra svarbios iškilmingoje liturgijoje, kurioje yra daug liturginių pareigų. Tuo metu eilinėje parapijoje akolito ar lektoriaus pareigas dažniausiai atlieka zakristijonas ar pats kunigas.

9. Moterys, patarnaujančios prie altoriaus. Neįprastas vaizdas…

Lietuvoje – taip, bet daugumoje šalių tai jau nieko nebestebina. Pas mus juk dar neseniai buvo neįprasta matyti prie altoriaus patarnaujančias mergaites, o tuo labiau – moteris, dalijančias Komuniją.

Tačiau aptarnaujamose kaimų parapijose moterys dažnai būna zakristijonės, skaitovės ir patarnautojos. Nes mūsų parapijos yra perdėm moteriškos.

10. Pasak popiežiaus, naujos normos dar labiau sustiprins daugelio pasauliečių, įskaitant moterų, įnašą į Bažnyčios gyvenimą ir misiją. Kaip suprasti?

Popiežiaus Pranciškaus troškimas yra sumažinti klerikalizmą kaip kultūrą ir padrąsinti bei paskatinti pasauliečius, kurie krikšto metu gavo visuotinę kunigystę, prisiimti atsakomybę už Bažnyčią. Juk ji nėra vien vyskupų ar kunigų nuosavybė.

Eucharistijos šventimas yra visos bendruomenės vienybės išraiška, tad visa bendruomenė skatinama įsitraukti į jį. Tą ypač svarbu suprasti mūsų lietuviškoje erdvėje, kur dažnai Mišios suprantamos kaip kunigo-zakristijono-vargonininko vaidinimas.

11. O tai dabar reiškia, kad atveriamas kelias moterų diakonystei?

Popiežius apie tai nekalba. Moterų diakonystė būtų naujos tarnystės sukūrimas (ar atkūrimas, nes moterų diakonija Bažnyčioje gyvavo trumpą laiką ir atliko specifines tarnystes), o popiežius tik įteisino esamas. Žinoma, ne paslaptis, kad Bažnyčioje yra to trokštantys ir siekiantys sluoksniai.

Tiesa, 2009 m. popiežius Benediktas XVI išaiškino, kad tik vyskupai ir kunigai veikia Kristaus kaip Galvos vardu, o diakonai gauna galią tarnauti Dievo Tautai liturgijoje, skelbti Žodį ir artimo meilės darbuose – taip darant skirtumą tarp pirmų dviejų šventimų laipsnių. Tad moterų diakonystė yra įmanoma, nes tai nebūtų „įžanga“ į kunigystės šventimus.

12. Popiežius Pranciškus jau keletą metų yra subūręs teologų – vyrų ir moterų – komandą, kurie diskutuoja ir svarsto, ar gali moterys tapti diakonėmis. Kada sužinosime atsakymą?

Kaip žinoma, pirmoji komisija, galima sakyti, išsivaikščiojo kas sau, nepriėmusi jokio sprendimo. Dabar yra suburta antroji komisija. Kol kas nieko nežinoma apie jos darbo rezultatus.