Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Moterys ir jų tamsa

Knygos viršelis

Eglė Frank, „Mirę irgi šoka“. Novelės. V.: „Kitos knygos“, 2022. 142 p.

Perskaičiusi Eglės Frank novelių rinkinį, galvojau apie asmens gebėjimą suvokti pasaulį visu savo kūnu: novelėse neretai susitelkiama į jutimines patirtis (svarbu yra visa, ką galime užuosti, ragauti, paliesti), tačiau reikėtų pabrėžti, kad autorės dėmesio centre – moters pasaulėjauta, apie kurią kalbama ir atvirai, ir itin subtiliai.

Pavyzdžiui, erotinės scenos nėra banali skaitytojų jausmus dirginanti priemonė, veikiau seksualumas, kūniškumas susiję su pasąmonės gelmėse glūdinčiu troškimu sugrįžti į pirmapradį būvį ir „plūduriuoti šiltuose vandenyse“ (p. 66). Moterų trauka palaimingai ir kartu gėdingai tamsai vilioja jas palikti komforto zoną ir judėti nežinomybės link, tad jų erotiniai potyriai neturėtų būti suvokiami paviršutiniškai. 

Sudėtingi veikėjų paveikslai, kasdienių situacijų sukeistinimas šiek tiek primena Linos Simutytės prozoje vaizduojamas personažų psichologines būsenas ir banalios kasdienybės ribų peržengimą. E. Frank novelėse gvildenami sunkiai išreiškiami moterų išgyvenimai, tapatybės paieškos ir savinaika. Kitaip tariant, E. Frank yra viena iš autorių, gebančių pažvelgti į moteriškojo pasaulio užkaborius, komplikuotumą, drumstumą be moralizuojančios potekstės. 

Novelėse galima sutikti ir pasidaryti abortą nusprendusią, paslaptingai nuo savęs bėgančią moterį („Sniegas“), ir savigraužoje bei neapykantoje skendinčią, bet susilaukti mergaitės desperatiškai trokštančią veikėją („Jaučio širdys“), ir mokykloje dirbančią homoseksualią moterį, kurios liguistas pavydas sugriauna meilės santykį („Pasimatymas“). 

Mano manymu, vienoje svarbiausių novelių pavadinimu „Kasa“ savotiškai parodomos tapatybės paieškos, susijusios su archajiška pasaulėvoka ir keistais išgyvenimais, kai atspindys veidrodyje įtraukia taip, kad tampa neįmanoma steigti aiškią skirtį tarp atspindžio ir ego: 

Balzganoj šviesoj atsispindėjo atvirkščias kambarys, tik kilimas buvo tas pats – išmargintas juodomis gėlėmis raudoname fone, it atsivėrusiomis erozijomis. Staiga mergaitė prigludo lūpomis prie jos lūpų, veidrodis apsitraukė garų giedravalkiu ir ji su pasitenkinimu pajuto, kaip smeigtukai, slysdami drėgna gleivine, susminga į liežuvį. Diržai, nuslydę nuo medinės kabyklos, apsivijo aplink kojas, o kilimas, tarsi uždanga, užklojo jas abi slopiu, dusinančiu raudoniu. Kai atsimerkė, diržai tvarkingai karojo už mergaitės nugaros, ji lėtai išspjovė adatas ir apsisukusi dingo kambario gilumoj.

(p. 23)

Nors veidrodiniai atspindžiai literatūroje neretai naudojami kaip personažų suvokimą ir savivoką komplikuojanti detalė, cituotame fragmente itin sklandžiai susiejama tai, kas patiriama, ir tai, kas tik regima. Be to, novelėje pasirodantys supintos kasos, diržo, kaklaraiščio motyvai asocijuojasi ir su gyvatės simboliu. Ne veltui knygos viršelyje vaizduojama it plaukų sruoga moterį apsivijusi gyvatė (dizainerė Lina Sasnauskaitė). Šis simbolis svarbus daugelyje mitų ir kultūrų, tad gali būti suvokiamas įvairiai, tačiau skaitant E. Frank noveles norisi mąstyti apie veikėjų geismą, gyvybinę jėgą, destrukciją ir tvyrantį troškimą išsinerti iš senos, pabodusios gyvenimo odos. Tai iliustruoja nuoroda į filmą „Valandos“, kuriame įkūnijama Virginia Woolf, rašanti romaną „Ponia Delovėj“ ir iš pažiūros laiminga, bet iš tiesų kančią išgyvenanti moteris (p. 20). 

Giedrė Kazlauskaitė ir Eglė Frank. Mikos Savičiūtės / festivalio „Open books“ nuotrauka

Nesuklystume teigdami, kad novelėse autorė susitelkia į amžinąsias – meilės ir mirties, gyvenimo geismo ir nykimo – temas (tai sufleruoja knygos pavadinimas), ne tik primenančias žmogiškojo pažinimo ir kalbos ribotumą, bet ir pasitelkiamas kuriant šiurpą keliantį, mistifikuotą pasaulėvaizdį: „Žvalgausi į tuščias negrįstas gatveles, į medžių ir vaiskrūmių lajas, regis, dar taip neseniai jos buvo, lyg mumijos drobe, apvyturiuotos baltu polietilenu, – kad nepakąstų šalčiai, neapgraužtų stirnos ir kiškiai. Tolumoj išnyra senio figūra, jis kažką atsargiai neša, lyg kūdikį. Kai prasilenkiam, iš jo glėbio mane piktai nužvelgia didžiulis pilkas katinas“ (p. 71). Nejauki atmosfera sukuriama įtaigiai vaizduojant iš pirmo žvilgsnio paprastus reiškinius: milžinišką gyvūną primenanti seno beržo išvarta (p. 66), raudonplaukė bekraujo veido mergaitė (p. 127) ar hipnotizuojančios, kiaurai veriančios „bobos akys“ (p. 122) neatrodo kaip saugaus ir gerai pažįstamo pasaulio apraiškos, veikiau bauginančios savo keistumu. 

Kasdienio pasaulio ir asmens komplikuotumas susijęs ir su ribos tirpimu (o gal jos nebuvimu?) tarp gyvenimo ir mirties. Novelėje tokiu pat pavadinimu kaip knyga vaizduojamos nuo LSD apsvaigusios, gaivališko geismo apimtos, bet kokias autentiško santykio ir rūpesčio formas atmetančios veikėjos, nejučia priartėjančios prie mirties nuojautos. Šią neapčiuopiamą nuojautą iliustruoja angelai ir mėlynuojančios scylės kapinėse: 

Mus besibučiuojančias nuo antkapių stebėjo angelai – panašūs į Gabrielę, tiksliau, Gabrielė buvo panaši į angelą: savo plaukais, šviesiu gymiu ir apgaulingu tyrumu. Būtent jis traukte traukė įvairaus plauko senius, ir jei Gabrielė ką susirasdavo, tai būdavo į tėvus jai tinkantis dėstytojas, kur nors bare sutiktas dailininkas arba rašytojas. 

[…] Atsigulėm šalia antkapių ir išsiplėtusiais vyzdžiais įsistebeilijom į savo atvaizdus telefono ekrane. Gulėdama tarp manęs ir Vaivos Gabrielė liūdnai šypsojosi. Nepraėjus dviem mėnesiams ji nusižudys pasikardama. 

Užsimerkiau ir stebėjau, kaip aplink mus tyvuliuojanti melsva scylių jūra lėtai pakyla ir užkloja dangų. 

(p. 83–85)

Atsižvelgiant į „apgaulingą tyrumą“ ir svaiginančiu mėliu užliejančias scyles, galima sakyti, šie įvaizdžiai ženklina gyvenimo ir mirties susikeitimą vietomis – mirtis pasirodo it galimybė gyventi iš naujo, o gyvenimas – merdėjimas, nemeilė sau. Kitaip tariant, sunku identifikuoti, iš kurios „pusės“ kalbama – gyvenimo, o gal jau mirties. Tai, regis, ir yra autorės tikslas – kiek įmanoma labiau ištrinti ribą ir kaitalioti kalbėjimo perspektyvas. 

Neatsitiktinai novelėje „Orchidėja“, it norėdama nukreipti dėmesį nuo savo pačios galimo išnykimo, kurį paradoksaliai atitolina mintys apie savižudybę, veikėja lankosi nepažįstamų žmonių laidotuvėse, kol pamato netikėtą reginį: „Ji nebuvo apgalvojusi, ką darys, jei pamatys pašarvotą vaiką. Dabar siaubas ją tiesiog sukaustė, bet ji priėjo prie karsto, negalėdama atitraukti akių nuo kūdikio veido“ (p. 128). Tarytum ką tik gimusio žmogaus gyvybė būtų užginta teritorija mirčiai ir ji negalėtų jos pasiglemžti. Taip autorė demonstruoja racionalaus ir „numatančio“ mąstymo bergždumą, kada žvelgiant į negyvą kūdikį trūkinėja bet koks loginis nuoseklumas. 

Lyg siekdama sustiprinti pasakojimo įtampą E. Frank nevengia pasikartojančių detalių, tad chronologinė seka nebeturi didelės reikšmės, o svarbiau tampa grįžti atgal arba užbėgti į priekį. Pavyzdžiui, novelėje „Pabėgusio briedžio metas“ kalbama apie ateities įvykius: „Pajuto, kad sustabdyti nespės. Staigiai suks vairą ir, per klaidą vietoj stabdžių spausdama greičio pedalą, iš visų jėgų rėšis į šimtametę pušį. Joms siūruojant miške, atrodydavo, lyg kažkas dejuoja – iš nežemiško visa apimančio ilgesio; žvėris ar žmogus, nesupaisysi“ (p. 53). Pabaigoje išnyra tas pats vaizdas, tik situacija parodoma kaip jau įvykusi („…rėžėsi į šimtametę pušį“, p. 63). Būsimojo laiko virsmas į būtąjį sufleruoja, kad gyvenimo tėkmė yra neatsiejama nuo mirties ir mirimo: neretai kalbama apie tai, ko jau nebėra, tačiau išgyventos situacijos atgyja atmintyje ir tarytum pradeda egzistuoti iš naujo. 

Nors autorės novelės buvo publikuotos kultūrinėje spaudoje, knyga, kurioje galima pastebėti tekstų tarpusavio susietumą, viską sustato į savo vietas: „Mirę irgi šoka“ – labai gerai apgalvotos kompozicijos rinkinys. Jame glaudžiai sąveikauja pasikartojantys veikėjų charakterių bruožai ir įvaizdžiai. Pavyzdžiui, raudonos ir juodos spalvų paveikslas, kuris nejaukiai primena pasakotojai jos praeitį (p. 93), susijęs su juodomis gėlėmis raudoname fone išmargintu kilimu (p. 23), raudonplaukė mergaitė (p. 127) – su aktore iš minėto filmo „Valandos“ (p. 20) ir kt.

Skaitant vieną po kitos noveles, pasikartojantys įvaizdžiai tampa vis kitokie, o moterų gyvenimo istorijos, nors palieka nemažai klausimų, pasirodo it vienos dėlionės segmentai. Pagaliau, skirtingų ir kartu panašių veikėjų nuojautos ir traumos neatsiejamos nuo baisios, lyg kažkur labai seniai matytos scenos: „Gauja yra minia, o minia visada yra blogis: kažkada pasiuntusi myriop nekaltą“ (p. 141).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien