„Moterys istorijos verpetuose“ – knyga apie išskirtines Vilniaus asmenybes

Įsigijęs knygynus neseniai pasiekusią „Bernardinai.lt“ bendradarbės RASOS BAŠKIENĖS knygą „Moterys istorijos verpetuose“ skaitytojas sužinos apie dvidešimt ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus. Autorė aprašė devyniolika su Vilniumi susijusių moterų. Dvidešimtosios knygos herojės – kunigaikščio Algirdo žmonos Julijonos – gyvenimą aprašė istorikė INGA BARANAUSKIENĖ.

Jos buvo vilnietės –valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, kiekviena savaip kūrusios miesto istoriją. Valdovės lėmė valstybės raidą ir žmonių likimus, menininkės puošė jas supantį pasaulį, mokslininkės plėtė žmonijos akiratį, herojės kovojo ir žuvo arba liko gyventi, mistikė regėjo Gailestingojo Jėzaus viziją, kurios paveikslas išgarsino Vilnių visame pasaulyje.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – jos buvo daugiataučio Vilniaus moterys. Kai kurios – garsios ir žinomos, kitų vardai nugrimzdę užmarštin. Daugelis jų Vilniuje praleido visą gyvenimą, kitos – kaip karalienė Bona – užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Tačiau būtent šiai valdovei, ateivei iš Italijos, lietuviai dėkingi už Vytauto Didžiojo įamžinimą bei Valdovų rūmų rezidenciją, jau nekalbant apie itališkosios kultūros bangą, atplūdusią į Lietuvą kartu su šia karaliene.

Prie Vilniaus prisilietusios moterys turi daug veidų. Nedaugelio jų atminimas pasiekė mūsų laikus – seniausieji metraščiai minėjo tik krikščiones valdoves. Dosnesni buvo du paskutinieji – nelaisvės – amžiai, kuomet iš už plačių vyrų pečių išniro moterys. Iš pradžių kaip sukilimų prieš Rusijos caro valdžią bendražygės ir pagalbininkės, vėliau – kaip visateisės savo krašto pilietės, nebojusios imtis atsakomybės už tautos ir valstybės likimą. Ne viena šios knygos herojų už tai sumokėjo aukščiausią kainą, netekusi sveikatos ar gyvybės, praradusi savo mylimiausius ir brangiausius žmones…

Kai kurių atminimas jau kiek primirštas. Kažin ar daug kas yra girdėjęs apie Emiliją Vileišienę, vieno garsiųjų brolių Vileišių – Antano – žmoną, prieškario lenkų vadintą „litewska kruleva“, kurios laidotuvėse paskui karstą ėjo tūkstančiai studentų? Intriguojančio kino filmo siužeto verta Lietuvos žvalgės Marcelės Kubiliūtės, išgelbėjusios jauną, dar tik pirmuosius žingsnius žengiančią Lietuvos valstybę, istorija. Ši moteris bičiuliavosi su garsia tarpukario Lietuvos veikėja, pedagoge ir publiciste Stefanija Ladigiene, išgelbėjusią nuo Holokausto kitą šios knygos heroję Ireną Veisaitę. Pati S. Ladigienė neišvengė Sibiro golgotų.

XIX amžius pureno dirvą lietuvių moterų saviraiškai: puoselėdamos lietuvybę jos rašė, mokė savo ir valstiečių vaikus, slapta gabeno uždraustas lietuviškas knygas, siekė mokslo. Garsiosios mokslininkės Marijos Gimbutienės mama Veronika Janulaitytė-Alseikienė buvo pirmoji lietuvė akių gydytoja, apsigynusi daktaro laipsnį užsienyje. Jos sesuo Julija Janulaitytė-Biliūnienė-Matjošaitienė, kitos šios knygos herojės Meilės Lukšienės mama, po studijų Paryžiuje gavo dantų chirurgės diplomą. Abi šios seserys išaugino puikias dukras, išgarsinusias Lietuvą visame pasaulyje.

Ši knyga, pasak jos autorės, tai tam tikra pastanga užlopyti atminties, dažnai negailestingos moterims, spragas. Norėtųsi tikėti, kad ją į rankas paėmusiam skaitytojui ji taps praturtinančia istorijos pažinimo versme.