2022 07 14

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Moterys Lietuvos istorijoje: norėtųsi objektyvaus požiūrio ir atliktų namų darbų

Sukilimo metais moterys kovojo dėvėdamos uždraustus gedulo rūbus. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka

Neseniai visuomenėje kilusi diskusija dėl valstybinio istorijos egzamino, kuriame atspindėta tik vyrų įtaka istoriniams procesams, atvėrė stagnaciją, kurioje iki šiol skendėjo mūsų mokyklinių programų rengėjai, tik neseniai sukrutę jas atnaujinti. Viena vienintelė moteris – Nijolė Sadūnaitė – yra įtraukta į istorijos valstybinio brandos egzamino užduotis. Tokia situacija kelia nuostabą ne vienam. „Jeigu reikia laukti net dešimtmečius, kad mūsų programose atsirastų daugiau moterų, – tai apie kokį švietimo proveržį mes galime kalbėti?“ – savo feisbuko paskyroje stebisi istorijos mokytojas Algis Bitautas.

Problemos nemato jo kolega Robertas Ramanauskas, Istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas, pasak kurio, moterys niekada istoriškai nebuvo lygiavertės su vyrais, ir nėra ko istorijos pritempti „prie tam tikrų vyraujančių viešųjų nuomonių“.

Rasa Baškienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar tikrai taip?

Nesiginčysiu, pro senosios Lietuvos istorijos ūkanas įžvelgiame tik keletą žymių moterų. Viduramžių metraščiuose pagonės moterys išvis nebuvo minimos – nežinome kunigaikščio Gedimino žmonos vardo, o kunigaikštienė Birutė, apgaubta legendomis ir pasakojimais, taip pat nėra minima oficialiuose šaltiniuose. Seniausieji metraščiai minėjo tik krikščiones valdoves: pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sutuoktinę karalienę Mortą, kontroversiškąją sostų karų sukėlėją kunigaikštienę Julijoną Algirdienę, Oną Vytautienę, pas kurią, pasak amžininkų, Vytautas skubėdavęs „lyg akis išdegęs“.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona. Nežinomas vokiečių dailininkas
XVI a. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

Apie šią asmenybę bei jos dukrą Sofiją norėtųsi tarti keletą žodžių tiems, kas iki šiol mano, kad senovės lietuvių moterys neturėjo jokios įtakos viešajam gyvenimui.

Pasak istoriko Vytauto Jonyno, didžiajai kunigaikštienei Onai, be abejonės, priklauso garbinga vieta Lietuvos istorijoje. Ona, viena labiausiai išsilavinusių to meto Rytų Europos moterų, vaidino ryškų vaidmenį politikoje ir diplomatijoje, ją labai gerbė ir jos nuomonę vertino Kryžiuočių ordinas, o Lenkijos karalius Jogaila dovanomis siekė Onos palankumo. Lietuvos metraštyje, arba Bychovco kronikoje, užrašyta, kad ji ne kartą gelbėjusi savo sutuoktinį iš nelaisvės. 1392 m., Vytautui grįžus iš Ordino ir susitaikius su Jogaila, ji dalyvavo pasirašant Astravos dvare (Ostrove) du dokumentus, skirtus Jogailai ir jo žmonai Jadvygai, ir laidavo, kad jos vyras Vytautas tesės savo pažadus. Be jos dalyvavimo neapsiėjo ir kitos svarbios sutarties – Salyno, pagal kurią Ordinui atiteko Žemaitija ir pusė Sūduvos krašto – sudarymas. Tokią sutartį Vytautas pasirašė, siekdamas užsitikrinti Ordino paramą, kad galėtų laisvai veikti Rytuose. Kryžiuočiai labai vertino ir gerbė Oną Vytautienę: 1408 m. didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas jai padovanojo neseniai Vokietijoje pagamintą klavikordą ir portatyvą. 1416 m. magistras atsiuntė Onai brangaus Ragainės vyno ir vynuogių. Tai rodė išskirtinį Ordino dėmesį Onai kaip labai įtakingai ir kultūringai asmenybei.

Vytauto ir Onos dukra Sofija, ištekinta už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasyliaus, stulbino rusus, kurie iki tol nebuvo susidūrę su tokiu moters tipu. Savarankiškai sprendimus priimanti valdovė, įtakinga politinio Maskvos gyvenimo dalyvė, gera ūkio organizatorė Sofija buvo ryškus kontrastas rusų kunigaikštytėms ir bajoraitėms, kurios, iki sutuoktuvių uždarytos teremuose, net ir ištekėjusios netapdavo visateisėmis viešojo gyvenimo dalyvėmis.

Renesanso epochoje spindėjusios Barbora Radvilaitė ir Bona Sforca paliko savitų pėdsakų istorijoje. Žygimanto Augusto mylimoji Barbora amžiams laimėjo įsimylėjusiųjų ir menininkų širdis, tuo tarpu karalienė Bona į mūsų ganėtinai atsilikusį kraštą atnešė itališkosios kultūros tviskesį, įvykdė Lietuvos miestų ir miestelių reformą, atkūrė Valdovų rūmų rezidenciją ir įamžino Vytauto Didžiojo atminimą Vilniaus arkikatedroje. Tik išmintinga karalienė, šiam vaidmeniui rengta nuo pat vaikystės, galėjo suvokti vieno didžiausių Lietuvos valdovų atminimo įamžinimo svarbą. Ji prisidėjo rengiant Pirmąjį Lietuvos statutą, išleistą 1529 m., vėliau sekė jo tobulinimą, pildymus. Visuose trijuose Lietuvos statutuose buvo įtvirtintos moterų bajorių teisės: už bet kokį bajorės įžeidimą ar kitokį nusižengimą prieš ją kaltininkas turėjo mokėti dvigubai brangiau, nei už tokį patį nusižengimą prieš vyrą. Renesanso laikais Lietuvos elito moterys turėjo žymiai daugiau teisių nei jų amžininkės aplinkinėse šalyse, tokiose kaip Rusija ar Lenkija.

Moterys užsiėmė labdara, rėmė meną, mokslą. 1766 m. Vilniaus universiteto observatorijos fundatorė E. Oginskytė-Puzinienė universitetui padovanojo naujų astronominių įrengimų. Garsaus gydytojo ir filantropo Jozepho Franko žmona dainininkė Kristina Gerhardi-Frank kartu su vyru rengdavo labdaros koncertus, o surinktas lėšas skirdavo ligoniams ir neturtingoms gimdyvėms. Juk istorija – tai ne vien karai ir mūšiai. Tai ir valstybės vystymasis bei klestėjimas, kurį puoselėjo daugybė nematomų moterų.

Kristina Frank. Dailininkas Jonas Rustemas. XIX a. pirma pusė. Lietuvos dailės muziejus

Paskutiniaisiais – nelaisvės – amžiais, aplaistytais krauju ir ašaromis, iš už plačių vyrų pečių išniro moterys. Iš pradžių kaip sukilimų prieš Rusijos caro valdžią bendražygės ir pagalbininkės, vėliau – kaip visateisės savo krašto pilietės, nebojusios imtis atsakomybės už tautos ir valstybės likimą. Didžiuojamės 1831-ųjų metų sukilimo karžyge grafaite Emilija Pliateryte, tačiau ar dažnas yra girdėjęs apie Dalevskių šeimos moteris, 1863–1864 metų sukilėlių ryšininkes, už šią veiklą vėliau kartu su motina ištremtas į Sibirą? Apolonija Dalevskytė-Sierakauskienė, Zigmanto Sierakausko žmona, išleido be galo vertingus „Atsiminimus“, kuriuose 1863–1864 metų sukilimas ir jo dalyviai perteikti moters žvilgsniu, per emocijas priartinančiu mus prie to sunkaus amžiaus aktualijų.

Atgimstančiai Lietuvai dirvą pureno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, lietuviškosios spaudos konspiratorė, publicistė, pedagogė, spektaklių kūrėja. „Budrias sielos akis įdėjo man „Varpas“, o ypatingai Kudirkos „Tėvynės varpai“… Nuo to laiko nebeteko man gyvenimo vairo ieškoti“, – apie lemtingą gyvenimo apsisprendimą rašė pati Gabrielė. Jos amžininkė Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, Vilniaus lenkų vadinta „Lietuvos karaliene be sosto“, rūpinosi lietuvių vaikų ugdymu, kartu su vyru Antanu kūrė savišalpos ir labdaros organizacijas, 1905 m. organizavo Didįjį Vilniaus Seimą, ne kartą lenkų buvo areštuota dėl aktyvaus priešinimosi polonizacijai. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė buvo dar viena lietuvybės apaštalė lenkų okupuotame Vilniuje. Kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu ji atidarė lietuviškąjį knygyną, kurį išlaikė ir rūpinosi net kelias dešimtis metų. 2023 m. minėsime 125-ąsias Marcelės Kubiliūtės, Lietuvos žvalgės, nuo lenkų sąmokslo išgelbėjusios jauną Lietuvos valstybę, gimimo metines.

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuva tapo viena pirmųjų pasaulio valstybių, kurios moterims buvo suteikta teisė balsuoti rinkimuose. Lietuvoje XIX a. antroje pusėje kartu su lietuvybės skleidimu buvo keliamas ir moterų teisių klausimas, kuris buvo išspręstas 1918 m., suteikus lietuvėms teisę dalyvauti rinkimuose. Tačiau šios teisės lietuvėms niekas ant lėkštutės neatnešė – ją teko išsikovoti pačioms. Vyrai nepakvietė nė vienos moters paskelbti ir pasirašyti Vasario 16-osios aktą; į moteris, siekiančias karjeros ir viešo pripažinimo, buvo žvelgiama su nepasitikėjimu. Formuojant Pirmąją vyriausybę buvo svarstoma Felicijos Bortkevičienės, emancipuotos moters, turinčios didelę darbo patirtį su labdaros ir šalpos organizacijomis, kandidatūra. Svarstymo rezultatus nulėmė argumentas: „Bet ji – moteris…“ Ir tai vienintelis įvardytas trūkumas, kodėl F. Bortkevičienė posto negavo.

Į Lietuvos Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos 7 moterys, o kituose seimuose moterys turėjo dar mažiau vietų. Tarpukario Lietuvoje jos tenkinosi antraeiliais vaidmenimis, ne ką geriau buvo sovietmečiu, iš kurio prisimenu tik politikę Leokadiją Diržinskaitę-Piliušenko, kuri, pasak kultūros ministro Liongino Šepečio, „žinojo savo vietą ir gebėjimus…“

Monika Alūzaitė-Audra (1931–1997) LSSR MVD Vidaus kalėjime Vilniuje. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 28598/3, l. 8-1.

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės R. Kačkutės, net 2500 moterų buvo sulaikytos už lietuviškos spaudos platinimą, lietuvių kalbos mokymą. Ir, deja, nesame ištyrę moterų vaidmens partizaniniame kare, kuriame, kaip spėjama, kaip ryšininkės ir rėmėjos dalyvavo bent du tūkstančiai moterų. Pasak istorikės Aistės Petrauskienės, partizaninis karas yra pirmasis ir vienintelis laikotarpis Lietuvos karo istorijoje, kai moterys reiškė tiek daug, o jų vaidmuo buvo toks stiprus ir ryškus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nesutinku su sakančiaisiais, kad nebūtų teisinga pritemptai vaizduoti moterų vaidmenį istorijoje, rankioti ir klijuoti fragmentus, neva taip iškraipant istoriją. Nereikia jo dirbtinai ryškinti, tačiau norėtųsi objektyvaus požiūrio, o jo kol kas labai trūksta. Pasikartosiu: istorija –tai ne vien karai ir mūšiai, bet ir kultūra bei švietimas, rūpestis silpnaisiais, valstybės raida ir klestėjimas. Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, pedagogė ir visuomenininkė Stefanija Ladigienė, kankinė, kandidatė į palaimintąsias Adelė Dirsytė, Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja Meilė Lukšienė, visame pasaulyje garsi archeologė Marija Gimbutienė – ar šių moterų vaidmuo „nė iš tolo nelygus vyrų, rašant istoriją?“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.