2021 12 15

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių

Leona Szczepanowicz, „Madona su kūdikiu (Motinystė)“ (1933 m.).  Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka

Gruodžio 15 d., trečiadienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaroma paroda „Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“, kurioje pirmą kartą bus pristatyta tarpukario Vilniaus moterų kūryba.

Dvidešimties metų laikotarpis nuo 1919 m. iki 1939 m. įrėmintas dviejų tektoninių istorijos lūžių, Didžiojo karo ir Antrojo pasaulinio karo, su pertrūkiais priklausė Antrajai Lenkijos Respublikai.

Moterys menininkės šiuo periodu kaip niekada anksčiau buvo matomos ir laukiamos: pirmą kartą jos universitete galėjo studijuoti dailę, dalyvavo įvairių dailės draugijų ir grupuočių – Lenkijos dailininkių draugijos, Vilniaus dailininkų draugijos, Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugijos, Vilniaus dailės kultūros populiarinimo draugijos, Vilniaus dailininkų darbo kooperatyvo, „Jung Vilne“, „Vilniaus grupės“ – veikloje, rengė asmenines parodas (Ona Soltanaitė-Römerienė 1925 m., Leona Szczcepanowicz 1932 m.).

Tačiau menininkių lūkesčiai susidurdavo su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais, kuriuos įveikti neretai tapdavo nemenka tolesnės sėkmingos karjeros kliūtimi. Pasiekti nepriklausomos menininkės statusą buvo nelengva ir dėl visuomenėje įsišaknijusių socialinių lyties vaidmenų – dukters, žmonos, bendražygės ir motinos – ir meninių interesų pasirinkimo dilemos. 

Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių.

Ona Miciūtė ir Aldona Liobytė 1933 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė, „Undinės“ (1936 m.). Vilniaus dailės akademijos muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Roza Suckever-Ušajeva, „Natiurmortas su mandolina“. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Leona Szczepanowicz, „Sapnas“ (XX a. 4 deš.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Leona Szczepanowicz, „Mergaitės galva“ (XX a. 4 deš.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Ona Soltanaitė-Römerienė, „Autoportretas“ (1924 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Leona Szczepanowicz, „Moters portretas“ (XX a. 4 deš.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka
Ona Soltanaitė-Römerienė, „Olgos Boznańskos portretas“ (1929 m.). Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatas ir nuotrauka

Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: „Įrėmintas žvilgsnis“ pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, „Namų teritorija“ praveria artimos aplinkos kulisus, „Sapnų ir nerimo erdvės“ nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, „Tradicinės kultūros atvėrimai“ įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, „Stilingo gyvenimo ritmu“ primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o „Meno piligrimės“ iliustruoja moterų kelionių temą.

Menininkių migracija (dauguma kūrėjų buvo kilusios ne iš Vilniaus), kaip ir išsilavinimo klausimai, vienu ar kitu aspektu susisieja su visais pasirinktais teminiais pjūviais. Parodą lydi trumpos ryškiausių arba atvirkščiai – į dailės istoriją neįrašytų – kūrėjų biografijos. Šie mažieji pasakojimai atskleidžia intriguojančių detalių ir dar kartą parodo tarpukario Vilniaus meninio gyvenimo įvairialypiškumą. 

Eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai iš 9 Lietuvos atminties institucijų: muziejų, archyvų, bibliotekų ir 4 privačių rinkinių. Parodoje pristatoma 60 menininkių, eksponuojami 52 tapybos, 10 skulptūros, 58 grafikos ir 37 fotografijos kūriniai, 40 archyvalijų (dokumentinės nuotraukos, objektai, spaudiniai), 8 etnografiniai objektai. Vizualinę parodos medžiagą papildo garso ir vaizdo įrašai. Dalis kūrinių, patikslinus jų atributavimą, visuomenei pristatomi pirmą kartą po beveik 100 metų pertraukos.

Paroda veiks iki 2022 m. balandžio 10 d. Parodos kuratorės – dr. Algė Andriulytė ir Ilona Mažeikienė. Parodos architektė – Eglė Matulaitytė. Parodos dizaineris – Liudas Parulskis.

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Vilniaus dailės akademija. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien