2021 10 27

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Motiejus Lukšys. Pedagogas ir rašytojas

Mokytojas Motiejus Lukšys. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos nuotrauka

Mokytojas ir rašytojas Motiejus Lukšys savo autobiografijoje „Mano gyvenimo kelias“ rašo, kad gimė 1907 m. vasario 22 d. Vilkaviškio apskrityje, Lankeliškių dvaro kumetyne. Šeimoje augo aštuoni vaikai. Motiejus buvo jauniausias.

Kai berniukas būdamas jau vienuolikos metų 1918-aisiais pradėjo lankyti Žaliosios pradinės mokyklos pirmą skyrių, tėvas džiaugėsi, kad nors vienas iš vaikų mokės ne tik skaityti, bet ir rašyti. Skaityti Motiejų vyresnės seserys buvo išmokiusios iš maldaknygės, todėl po metų mokytojas berniuką perkėlė į trečiąjį skyrių.

Baigęs Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje keturias klases, mokėsi Naumiesčio (dabar Kudirkos Naumiesčio) pedagoginiuose kursuose, o juos baigęs gavo pradinės mokyklos mokytojo pažymėjimą. Vienus metus niekur negavo mokytojo darbo, todėl buvo įsteigęs jaunimui vakarinius kursus.

Totorkalnyje

1927 m. spalio 25 d. buvo paskirtas Biržų apskrities Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Totorkalnio pradžios mokyklos mokytoju. Įdomiai savo kelionę į Totorkalnį aprašo tais metais pradėtame rašyti dienoraštyje „Dienų aidesiai“. Po ilgai trukusios kelionės siauruku („Iš Šiaulių jau septinta valanda važiuoju, o Biržai dar toli“) Biržus pasiekia jau naktį.

Dienoraštyje rašo: „Biržai. Naktis. Šalta. Nepažįstamas miestas. Kur eiti, kur nakvoti. Įėjau į stoties priebutį ir sėdžiu. Šiurpuliai krato kūną. Šalta. Praeina vienas sargas, pažiūri, praeina antras – pažiūri. Mato, kad man šalta. Vienas paklausinėjęs, pasiūlė nueiti į viešbutį. Sutikau. Nuėjom. Visur uždarinėta. Bet jis surado duris. Įėjom. Rengiuosi gulti. Vietų nėra. Užimta. Vėl nei šis, nei tas. Šeimininkas surado: du naujokai užėmę dvi lovas, suguldė vienon, tokiu būdu man viena atliko. Užsinešęs karzinką atsiguliau.“

Sudėtinga kelionė buvo iki Nemunėlio Radviliškio. Vežikas prašė 40 litų. M. Lukšys turėjo tik 25. Suderėjo, kad nuveš už 33. Sumokėjo 18. Kitus – vekseliu. 

Nemunėlio Radviliškio miestelį pasiekė tik 6 valandą vakaro. Gavo nakvynę pas vietinį žydų tautybės gyventoją. Kitą rytą, lapkričio 4 dieną, šeimininkas patarė nueiti į malūną, gal kas pasitaikys iš Totorkalnio.

„Einu. Užkalbinu. Pataikiau. Sutinka. – rašo M. Lukšys. – Paima karzinką ir veža, aš pėstute klampoju. O kelias, kelias! Siauras, duobėtas, akmenuotas. Tik mirti važiuoti. Bet ir aš (ir kiti žmonės) važiuoja. Ne, nevažiuoju, bet einu, tik kur negaliu pusbačiais išeiti, perveža.“

Pradėjus temti įvažiuoja į Totorkalnį. Po kelių dienų naujasis mokytojas (jam dvidešimt vieneri) rašo: „Totorkalnis. Lietuva, o visi latviškai šneka. Tiek to. Su laiku atpras. Bus viskas gerai. Nors man ir dabar nebloga – išmoksiu, teisingiau sakant, pramoksiu latviškai. Tai gerai. Reikia proga naudotis. Tik kažin kaip seksis?“

Vabalninko žemėje

1928 m. sausio 9 d. M. Lukšys siunčiamas į visai kitą Biržų apskrities pakraštį – Vabalninką – pavaduoti vieno mokytojo. Greit Vabalninkas jam tampa savas ir mielas.

Birželio 30 d. M. Lukšys rašo: „Ir penketas mėnesių, kaip viena diena, – praėjo, prabėgo. Prabėgo greit. Bet likusieji vaizdai, kilusieji jausmai neprabėgs – kol aš gyvensiu ir jie gyvens: Vabalninkas širdyje liko. Ir šiandie, tardamas laikiną Vabalninkui sudie, džiaugiuosi į jį pakliuvęs. Kiek džiaugsmo, kiek šviesių minčių, kiek linksmų valandų!? Ne kur kitur, o tik čia esu pajutęs tikrą pedagogiškumą mokytojų širdyse, ne kur kitur, tik čia įgijau malonaus ir brangaus atminimo draugus – Bronytė, Jonas, Ona, Vincas, Felicija… Džiaugdamasis išvažiuoju, ir dar labiau džiaugdamasis, manau, sugrįšiu…“

Po liepos mėnesį surengtų sodininkystės kursų Prienuose ir atostogų jis vėl Vabalninko krašte – skiriamas Vabalninko valsčiaus Klingių–Palaimos pradinės mokyklos vedėju. Čia jis mokytojaus aštuonerius metus, iki 1936-ųjų rudens.

1991 m. M. Lukšys apie mokytojavimą Vabalninko krašte rašys, kad „ten prabėgo mano jaunystės patys gražiausi metai“. Čia 1928 m. jis sutiko ir pamilo Vabalninko pradžios mokyklos mokytoją Petronėlę Kasputytę, ji 1935 m. tapo jo žmona. Čia jis įvairiuose žurnaluose (daugiausia „Ateityje“) pradėjo spausdinti noveles ir apsakymus, o 1935 m. išleido savo pirmąją knygą „Aukso trupiniai“, apie kurią kritikas J. Brazaitis „Židinyje“ rašė: „M. Lukšys yra ir mokytojas, ir rašytojas, ir psichologas. Jo apsakymuose nėra nė vieno nepedagogiško fragmento, nė vienos nevaikiškos frazės. Vaizdai, nuotykiai, veikėjai ir jų žodžiai bei veiksmai visuomet išlaiko tam tikrą, pasakytume, didaktinę liniją. Tačiau tai nėra ir pamokslai. Autorius labai puikiai pažįsta savo mažųjų herojų sielas, jų galvoseną ir pasirinktą siužetą sugeba išvesti literatūriškai, meniškai.“ Nenuostabu, kad šią knygą greitai pamilo mažieji skaitytojai. 

M. Lukšys aktyviai dalyvavo Vabalninko visuomeninėje veikloje: buvo išrinktas Vabalninko šaulių būrio valdybos pirmininku, Vilniui vaduoti sąjungos skyriaus valdybos sekretoriumi, skaitė įvairiais klausimais paskaitas, vaidino saviveiklininkų spektakliuose „Aušros sūnūs“, „Karolio teta“ ir kituose, dainavo šaulių chore.

Siekdamas sukaupti pedagogui ir rašytojui reikalingų žinių, uoliai lankė įvairius kursus. Be jau minėtų sodininkystės ir daržininkystės kursų, 1929 m. tobulinosi pradinių mokyklų mokytojams skirtuose pedagoginių darbelių kursuose, 1931 m. Kaune išklausė karinio parengimo kursus, dar po poros metų dalyvavo žurnalistikos kursuose (jiems vadovavo mūsų kraštietis poetas Kazys Binkis), o 1936 m. vasarą išvažiavo į Palangoje surengtus sporto kursus. 

„Dažnai prisimenu, – rašė apie Vabalninko krašte praleistus metus M. Lukšys, – anas dienas ir draugus, su kuriais teko dirbti visuomeninį darbą, dainuoti ir šokti. (…) Ne vienas jų 1940 metais buvo ištremtas į Sibirą. Ačiū Dievui, kad 1936 metais išsikėliau iš Palaimos. Su pagarba ir dėkingumu prisimenu inžinierių K. Šakenį, tuometinį švietimo ministrą, kad perkėlė mane į Panevėžio miesto pirmąją pradžios mokyklą.“

Panevėžyje

Panevėžyje prabėgo paskutiniai rašytojo gyvenimo dešimtmečiai, suteikę jam ir šviesių, ir sunkių valandų. Čia gimė jo vaikai: 1936 m. dukra Nijolė, o 1943-iaisiais sūnus Saulius. Panevėžyje parašė apysaką „Gailestingoji sesutė“, apsakymų rinkinį „Saulėtą dieną“. Po šios knygos pasirodymo buvo priimtas į Lietuvos rašytojų draugiją. Švietimo ministerijos skelbtame dramos konkurse jo parašyta drama „Žalčių karalienė“ buvo premijuota pirmąja premija.

Po karo šią dramą ruošėsi pastatyti Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, bet nebuvo leista. Priežastis daugiau negu absurdiška: dramoje per daug žalčių. Drama buvo išspausdinta 1940 m. Tai buvo paskutinė M. Lukšio knyga iki 1990-ųjų, kai pasirodė autobiografiniais motyvais paremtas romanas „Dvaro pagairėje“. Penkiasdešimt metų M. Lukšys buvo nutildytas kaip rašytojas, o jo knygos, Švietimo ministerijos knygų tikrinimo komisijos pripažintos tinkamomis visų mokyklų knygynams, išimtos iš bibliotekų. Todėl Panevėžyje, o ir visoje Lietuvoje nedaug kas žinojo, kad yra toks rašytojas.

„Kai mano knygas išėmė iš bibliotekų, – prisimena M. Lukšys, – supratau, kad reikia tylėti. Kaip rašytojas nutilau ilgiems metams. Nors ir baimindamasis, bet per tuos penkiasdešimt tylos metų šį tą parašiau. Rašiau tai, kas man patiko, ką turėjau parašyti.“

1969 m. rašytoją ištiko skaudi netektis – mirė jo mylima žmona Petronėlė Kasputytė-Lukšienė. Palaidojo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje. Po žmonos mirties rašydavo ant jos siuvamosios mašinos stalelio. Pirmuosius savo kūrinių variantus rašė į matematikos sąsiuvinius (į tokius sąsiuvinius rašydavo ir biržietis rašytojas Petras Skodžius). Turėjo didelį sodą, priklausė Panevėžio gėlininkystės skyriui, augino gėles. Amžininkai jį prisimena kaip vaišingą, gamindavusį uogų ir vaisių vyną, kepdavusį skaniausius saldumynus. Važiuodamas į Vilnių pas vaikus, visada veždavo dėžę savo keptų skanėstų.

Mirė Motiejus Lukšys 1996 m. gegužės 21 d. Vilniuje. Palaidotas Panevėžyje šalia žmonos. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

                                   

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu