Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

17 min.
Grupės „Ars“ parodos atidarymas 1932 m. spalio 30 d. Mstislavas Dobužinskis – trečias iš dešinės. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

17 min.

Mstislavas Dobužinskis. Net ir už tūkstančių kilometrų menininkas ilgėjosi savojo Vilniaus

Šiandien visoje Lietuvoje yra tūkstančiai gatvių, tiltų, paminklų bei atminimo lentų, dauguma jų turi savo istorijas, atspindinčias ne tik mūsų šalies meną, kultūrą ar istoriją, bet ir čia gyvenusių bei kūrusių žmonių atminimą.

Neretai keistokai skambantys šių objektų pavadinimai nėra tik atsitiktinai parinkti žodžiai. Juose įamžinti žymūs žmonės, įvykiai ir keliai. Šių atminimo ženklų pažinimas ir išsaugojimas – vienas būdų pažinti daugybę amžių greta lietuvių gyvenančias tautines bendrijas, jų indėlį kuriant ir puoselėjant šiuo metu itin svarbias vertybes – demokratiją, toleranciją ir solidarumą.

Nenutolo nuo Lietuvos

Žymus scenografas, itin aktyviai kūręs Lietuvoje, grafikas, tapytojas, knygų iliustruotojas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) Lietuvą pažino vaikystėje ir jaunystėje, meilę jai puoselėjo jo šeima, ją savo žodžiais ir darbais nesyk įrodė ir pats menininkas.

M. Dobužinskis, gimęs Rusijoje, turėjo Rusijos, Lietuvos, JAV pilietybę, tačiau itin mylėjo Vilnių, Sankt Peterburgą, Paryžių, pastarajame mieste ir palaidotas.

Nors M. Dobužinskis yra dailininkas, iš Rusijos imperijos kultūrinės erdvės emigravęs į Vakarus, jis pragyveno iš savo profesijos ir pelnė pripažinimą pagrindiniuose Vakarų kultūros bei meno centruose.

M. Dobužinskis apipavidalino daugiau kaip 40 operos ir dramos spektaklių, išgarsėjo ne tik Vilniaus, bet ir Paryžiaus, Londono, Romos, Neapolio, Briuselio, Niujorko operos teatruose.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje saugomas M. Dobužinskio scenografijos eskizų rinkinys yra įtrauktas į Lietuvos nacionalinį registrą. Tai vienintelė pasaulyje tokia gausi ir vertinga šio dailininko scenografijos darbų kolekcija.

Dailininkas save ironiškai vadino „klajojančiu entuziastu“. Iš tiesų nedaugelis XX a. pirmosios pusės menininkų taip dažnai keliavo po pasaulį ir įgyvendino savo kūrybinius projektus. M. Dobužinskis surengė personalinių parodų daugiau nei dvidešimtyje šalių. Jo kūrybinės veiklos pėdsakų aptinkame ir tokiuose svarbiuose kultūros centruose kaip Sankt Peterburgas, Maskva, Paryžius, Londonas, Briuselis, Berlynas, Roma, Milanas, Niujorkas, Torontas bei daugelyje kitų.

Nors M. Dobužinskis didžiąją dalį savo gyvenimo praleido už dabartinės Lietuvos geografinių ribų, tačiau jo asmenybė yra neatsiejama nuo mūsų šalies ir jos meno istorijos.

Aleksandro Borodino opera „Kunigaikštis Igoris“ (1935 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“ (1937 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“ (1937 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Aleksandro Glazunovo baletas „Raimonda“ (1933 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Piotro Čaikovskio opera „Pikų dama“ (1934 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Piotro Čaikovskio opera „Pikų dama“ (1934 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Piotro Čaikovskio opera „Pikų dama“ (1934 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Umberto Giordano opera „Andrė Šenjė“ (1930 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Georges'o Charpentier opera „Luiza“ (1932 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Modest Musorgskij. Opera „Borisas Godunovas“, 1930. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Jules'io Massenet opera „Verteris“ (1935 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

Giminės šaknys – bajoriškos

Pats menininkas save kildino iš senos ir garbingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės. Dar ir šiandien Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, galima rasti gyvenvietę – Dabužius.

M. Dobužinskis savo prisiminimuose teigė, kad būtent čia stovėjusį dvarą dar nuo 1532 metų valdė jo protėviai. Ir iš tiesų M. Dobužinskio protėviai yra nuo XVI a. žinomų Lietuvos bajorų palikuonys, nepamiršę savo giminės herbo bei lietuviškų šaknų. „Mūsų, Dobužinskių, šeimoje protėvių kultas visuomet buvo stiprus“, – rašė dailininkas autobiografinėje knygoje „Atsiminimai“. Ypatingą jo meilę istorinei tėvynei Lietuvai liudija laiškai ir draugai. Artimiausias bičiulis Aleksandras Benua, žinodamas ypatingą Mstislavo prieraišumą Lietuvai, bendraudamas ir laiškuose neretai jį vadino lietuvišku jo giminės dvaro Dobuža vardu.

M. Dobužinskis pirmą kartą Vilniuje lankėsi 1884-aisiais, dar būdamas vaikas. Tuomet pas anuomet visame mieste garsų teisininką, savo dėdę Fiodorą Dobužinskį, atvyko švęsti Velykų, tik po kurio laiko menininkas ilgesniam laikui įsikūrė Lietuvoje.

Spektaklio kūrėjai ir atlikėjai po Williamo Shakespearo „Hamleto“ (režisierius – Michailas Čechovas, dailininkai – Jonas Gregorauskas ir Mstislavas Dobužinskis) premjeros Kauno Valstybės teatre 1932 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka
Antano Vienuolio spektaklio „Metai“ scena Valstybės teatre Kaune 1939 m. Režisierius – Stasys Pilka, dailininkas – Mstislavas Dobužinskis. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotrauka

Nuo šių metų skaičiuojamas lietuviškasis menininko kūrybos dešimtmetis, kurį nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas – tuomet dailininkas pasitraukė toliau į Vakarus. Dar iki ilgiau įsikurdamas Lietuvoje M. Dobužinskis Vilniuje baigė Vilniaus 2-ąją vyrų gimnaziją, čia studijavo 1889–1895 metais.

Atsiminimuose rašoma, kad mokyklos direktorius jaunuoliui pranašavo jo dėdės, teisininko, ateitį. Ir iš tiesų teisės studijas M. Dobužinskis netrukus baigė Sankt Peterburge, tačiau širdis traukė kitur, todėl vos po kelerių metų jis išvyko į Miuncheną studijuoti dailės.

Vėliau dailės studijas tęsė ir Sankt Peterburge, kur aktyviai įsitraukė į to meto meno pasaulį. XX a. pradžioje M. Dobužinskis pradėjo bendradarbiauti su Rusijos, vėliau ir visos Europos teatrais. Čia dailininkas kūrė scenografijų ir kostiumų eskizus, dėstė dailės akademijoje. Netrukus menininką geriau pradėjo pažinti ir Lietuvos meno gerbėjai – 1908-aisiais čia įvyko pirmoji jo darbų paroda. M. Dobužinskis Lietuvoje nebuvo pamirštas ir šaliai atkūrus nepriklausomybę.

Mstislavas Dobužinskis apie 1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Meilė Lietuvai ir už jos ribų

1925 m. M. Dobužinskiui buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Nuo 1929-ųjų ilgesniam laikui įsikūręs Kaune, 4-ajame dešimtmetyje dailininkas įsitraukė į kultūrinį krašto gyvenimą: 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms; 1930–1933 m. Kaune veikė privati M. Dobužinskio studija. Menininkas rengė personalines kūrybos parodas, dalyvavo keliose lietuvių dailės parodose, dirbo paminklosaugos srityje, kūrė architektūrinius peizažus, iliustravo keletą leidinių, dirbo taikomosios grafikos ir ekslibriso srityje, domėjosi heraldika.

Vis dėlto reikšmingiausias dailininko kūrybinis palikimas priklauso Lietuvos teatro istorijai – Sankt Peterburge, Maskvoje, Paryžiuje su Sergejaus Diagilevo trupe, režisieriais Nikolajumi Jevreinovu, Fiodoru Komisarževskiu, Vsevolodu Mejerholdu, Konstantinu Stanislavskiu dirbęs M. Dobužinskis buvo vienas ryškiausių ir aktyviausių XX a. pradžioje profesionaliajame Lietuvos teatre kūrusių dailininkų. Jis tapo savotišku teatro dailės estetinių principų kelrodžiu, padėjusiu pakeisti požiūrį į scenografiją, jos problemas ir tikslus.

2011 m. lapkritį Vilniuje, skvere šalia Arkikatedros, priešais Tilto gatvę, buvo atidengtas paminklas M. Dobužinskiui (skulpt. Kęstutis Musteikis, archit. Algirdas Umbrasas), paminklas atidengtas kaip tik toje vietoje, kurioje apie 1907 m. menininkas nutapė vieną garsiausių savo paveikslų „Tilto gatvė Vilniuje“.

Paminklas primena molberto kopiją, pro kurios varinį rėmelį kiekvienas praeivis gali bent trumpai pažvelgti dailininko žvilgsniu. Paminkle taip pat iškaltas menininko bareljefas. Paminklą M. Dobužinskiui inicijavo visuomeninė organizacija „Mūsų dialogas“ ir Vilniaus rusų bendruomenė, o ši vieta skulptūrai pasirinkta dėl to, kad M. Dobužinskio paveiksle „Tilto gatvė Vilniuje“ vaizduojama Tilto gatvės pastatų grupė, kurią sovietų valdžia 1986-aisiais ketino nugriauti, tačiau aktyvūs miesto gyventojai ir dailininko darbas paskatino valdžią persigalvoti ir pastatus išsaugoti kaip kultūros vertybę.

Šis paminklas nėra vienintelė šio iškilaus dailininko atminimo detalė Vilniaus mieste. Visai šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Balio variono dešimtmetės muzikos mokyklos esančiai gatvei taip pat suteiktas Mstislavo Dobužinskio vardas. Visi šie atminimo ženklai liudija vieno iškiliausių XX a. pirmosios pusės scenografų, grafikų, tapytojų ir knygų iliustruotojų Mstislavo Dobužinskio atminimą.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

 

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui.

Pasakojimą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.