Mt 1, 1–16. 18–23 „Jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“

Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.

Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas.

Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis, Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Danguolė Gervytė RA

Matas, skirtingai nuo kitų Evangelistų savo pasakojimą pradeda nuo Jėzaus kilmės istorijos. Mums tai – tiesiog vardų sąrašas. Dalį vardų jame atpažįstame, kai kurių – net istoriją žinome, ar bent kokias sąsajas vienų su kitais galėtume rasti.

Tuo tarpu tikinčiam žydui tai yra daugiau negu sąrašas. Už kiekvieno vardo slypi asmens istorija. Tai – keturiasdešimt dvi kartos, pažymėtos tam tikrais lūžio taškais: Abraomo išėjimu į Pažadėtąją žemę, Dovydo karaliavimu ir tremtimi į Babiloną.

Visuose šiuose sumaišties etapuose galime atpažinti Išganytojo ilgesį ir reikalingumą. Tarsi skaitytume savo giminės genealoginį medį (kas jį turi) ir mums kiltų prisiminimai apie vieną giminaitį, apie kitą – gal pasakojo močiutė, dar kitą – kalba visi dėdės, o štai ano vardas yra tariamas pašnibždomis, nes jis giminei garbės nedaro. Jiems irgi labai reikia išganymo.

Čia giminei garbės nedarantis vardas (pavyzdžiui, Achazas, Manasas, Amonas) irgi įtrauktas į išganymo istoriją, jis tarsi pašventinamas vien per tai, kad iš jo gimsta Išganytojas. Tas vardas reikalingas, kad nenutrūktų grandinė.

Kiti vardai patvirtina, kaip Dievo malonė išaukština, pakelia tuos, kurie neturi savaime priklausančių teisių, kaip jų neturėjo Rūta. Kartu kilmės knyga, kaip teigia Biblijos tyrinėtojai, patvirtina Jėzaus kilmę iš Dovydo giminės, jo karališką prigimtį; taip pat įrodo, kad jis yra Abraomo palikuonis. Pasakytume – karališka knyga, kurioje reikia „įrodyti“, kad Jėzus yra ne bet kas, o protėvio Abraomo ir karaliaus Dovydo palikuonis.

Kodėl šį skaitinį mums liturgija siūlo rugsėjo 8-ąją, Mergelės Marijos gimtadieniui? Žydų tradicijoje giminės linija brėžiama per moterį, todėl „gimė iš Mergelės Marijos“ nurodo ne tik Įsikūnijimo slėpinį, kad gimė, kaip vienas iš mūsų, bet ir priklausymą žydų etninei bendruomenei. Marijos gimimas yra paskutinė geneologinio medžio šakelė iš kurios išsprogsta Izaijo žadėtas pumpuras (Iz 11,1).

Kaip būtų galima melsti su šiuo tekstu (ypač jeigu ne tiek daug tų vardų gali atpažinti, o dar dagiau – papasakoti istoriją)? Viena galimybių – skaityti pagal nuorodas Evangelijos pradžioje skelbiamų vardų istorijas, kad už to vardo atsirastų asmenys su unikaliomis istorijomis. Tai tarsi sužinoti savo giminės istoriją: pradžioje ji labai paini ir vis nepamename, kas buvo tas prosenelis ar prosenelio brolis, o paskui viskas sukrenta į savo vietas ir prieš mus dėliojasi vis gražesnis paveikslas. Pradedame suprasti, kodėl toji giminė labiau vertina vienus dalykus, o ne kitus; kodėl kažkokiai temai skiriama daug dėmesio.

Kitas maldos būdas su šiuo tekstu – jį perskaičius parašyti savo istoriją: kas dėjo pamatus, sudarė sąlygas, lydėjo, kad mano gyvenime gimtų Kristus? Kas buvo mano tikėjimo „protėviai“?