Mt 10, 17–22 „Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia“

Jėzus kalbėjo savo apaštalams:
„Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.
Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis. Brolis išduos mirti brolį, ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – prof. ses. Ligita Ryliškytė, SJE

Šios dienos Evangelija pritaikyta prie pirmojo skaitinio iš Apaštalų darbų, kuriame girdime apie Šv. Stepono – pirmojo krikščionių kankinio – veiklą ir nužudymą. Bet kodėl, galėtume paklausti pirmiausiai, Bažnyčia antrą Šv. Kalėdų dieną pasirenka minėti pirmojo iš daugelio Kristų liudijusių kankinių atminimą? Ar nevertėtų geriau nedrumsti tikinčiųjų džiaugsmo?

Evangelijos skaitinys mums duoda užuominą, kaip galėtume atsakyti į šį klausimą. Ruošdamas savo amžininkus gręsiantiems persekiojimams, evangelistas Matas sutelkia dėmesį į tai, kad tuose, kurie yra Kristaus, veikia ir kalba Tėvo Dvasia. Ta pati Šventoji Dvasia, kurios kupinas buvo Steponas (Apd 7,55). Tai Dvasia, kuri, kaip Šv. Stepono pavyzdys liudija, asmenį perkeičia padarydama panašiu į patį Kristų. Neatsitiktinai, anot Evangelisto Luko (tiek jo vardu pavadintos Evangelijos, tiek ir Apaštalų darbų autoriaus), Šv. Stepono teismas ir pasmerkimas atkartoja Kristaus. Paminint tik svarbiausius dalykus: abu kaltinami piktžodžiavimu, abu užmušami už miesto, abu atleidžia savo žudikams, abu patiki savo dvasią Dievui – Jėzus kreipdamasis į Tėvą, o Steponas į Jėzų.

Taigi, kodėl antrąją Šv. Kalėdų dieną minime Šv. Stepono kankinystę? Todėl, kad nepamirštume, jog Kalėdos yra apie Kristų – Jo gimimą, Jo atėjimą ir Jo tapimą vienu mūsų, kad mes taptume panašūs į Jį visu kuo. Tai nėra lengvas kelias, bet jame ištvėrus pergalė, kaip šiandien liudija Dievo žodis, tikrai yra mūsų: „Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10,22). Dar daugiau, galime pasitikėti, jog Dievas pasirūpina ir mūsų ištverme. Ištvermės Dvasia neaplenkia nei vieno, kuris Jos Kristaus vardu Tėvo prašo (plg. Jn 14,13).