Mt 10, 7–13 „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“

Jėzus pasakė savo apaštalams:
„Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite.
Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Liturginiame kalendoriuje minime apaštalą Barnabą, apie kurį pasakoja ir šiandien skaitoma Apaštalų darbų ištrauka.

„Jis buvo geras vyras, kupinas Šventosios Dvasios ir tikėjimo“, – tai turbūt pati trumpiausia, bet tiksliausia charakteristika, apibūdinanti šiandien minimą apaštalą Barnabą – Paguodos sūnų.

Barnabo istorija mus moko, kad Išganymo istorijoje nėra svarbių ar nesvarbių, pirmųjų ar antrųjų. Pasirodo, Viešpats puikiai pasinaudoja tais, kurie nėra pirmajame puslapyje. Tačiau be jų indėlio nebūtų ir didžiųjų herojų.

Tik dėl Barnabo išminties ir nuolankumo Bažnyčia gali didžiuotis apaštalo Pauliaus veikla ir misija. Atsivertęs fariziejus ir smurtautojas Saulius nelabai šiltai sutinkamas Jeruzalės bendruomenės ir dešimt metų praleidžia užmarštyje gimtajame Tarse. Gal būtų trūnijęs ten dar ilgiau, jei ne Barnabas, kuris prisiminė Paulių, nusivedė jį pas apaštalus ir tapo pirmųjų misijų bendražygiu bei palydovu.

Prisiminkime Barnabą kaskart, kai imsime galvoti, jog Bažnyčioje esame nesvarbūs ir nereikšmingi, jog tik vyskupai, kunigai ir vienuoliai yra įpareigoti skleisti Evangeliją.

Esti atvirkščiai – svarbiausi tie, kurie labiausi myli. Kristų, Bažnyčią, artimą.