Mt 11, 16–19 „Ši karta panaši į vaikus“

Jėzus kalbėjo minioms:
„Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neverkėte…’
Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Ir vis dėlto išmintis pasiteisina savo darbais“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Aušra Liutkevičiūtė, CC

Šios dienos skaitiniai ir psalmė kalba apie pasirinkimus. Mūsų pasirinkimus. Apie balsus, kurie mums kalba ir šaukia, ir kurių mes galiausiai klausome.

Yra Dievo balsas, ir mes žinome, kad Jis viską sako gerai, kaip turi būti, kad Jis žada mums daug gerų dalykų, ir jei mes Jo klausytume, tai tie dalykai gal net ir išsipildytų. Bet nelabai aišku, ką reiškia ta „laimė kaip upė“ ir „gerovė kaip jūros bangos“, o dar tas tunto vaikų pažadas – „palikuonys gausingi kaip smiltys, atžalos – kaip smėlio grūdeliai“. Tais laikais gal tai ir buvo geriausia, kas žmogų gali ištikti, bet dabar išgirdus „daugiavaikė šeima“ pirmiausia nejučiom pakyla antakiai ir išsprūsta atodūsis galvojant, kiek rūpesčių tai šeimai tenka, ir tik po to – „bet ir džiaugsmo kiek!“

Taigi Dievo balsas žada daug gerų dalykų, bet jie ne visai suprantami, o kai kurie gal nelabai net ir viliojantys. Tada atsisukam į kitus balsus, mums šaukiančius. Šie balsai yra reiklūs – jie mums aiškina, kaip turim elgtis, ką daryti, kad pritaptume visuomenėje. Jie „viską apie mus žino“ ir gali kitiems pasakyti, kaip išsyk „perprato“ ir paaiškino viską apie Jėzų ir jo pusbrolį Joną. Ir mus jie mato kiaurai, todėl ir gali barti, kai nesilaikom nustatytų normų: „Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavote…“ Toliau turėtų sekti mūsų (raštiškas) pasiaiškinimas dėl prasižengimų ir pažadas taisytis, antraip…

Taigi du balsai: vienas kviečia ir žada, kitas šaukia ir reikalauja. Vienas traukia į save, kitas stumia norima kryptim. Du keliai. Kaip pasakose: „Suksi į kairę – kvailas paliksi, suksi į dešinę – galvą padėsi.“ Suprask: „Rinkis vidurio kelią.“ Na, čia perspektyvos kiek kitokios, nes čia gi ne pasaka, o mūsų gyvenimo tikrovė. Ir keliai ne trys, o tik du. Vienu pasukęs tapsiu „kaip tas medis, prie upelio sodintas“, duodantis gerą derlių savu laiku, kuris niekad nepristinga jėgų gyventi („nevysta jo lapai“) ir išpildyti save („visi darbai jo sėkmingi“). O pasukęs antru keliu – „bedievių“ keliu, tų, kurie renkasi ne pirmą balsą, bet tą kitą, savo balsą, minios balsą – tapsiu „kaip pelai, sklaidomi vėjo“, kurie greit išnešiojami nė žymės šioj žemėj nepalieka.

Kurį pasirinksiu šiandien?