2020 07 05

Kun. Vytautas Brilius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min

Mt 11, 25–30 „Aš romus ir nuolankios širdies“

Kun. Vytautas Brilius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Anuo metu Jėzus bylojo:
„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Vytautas Brilius

Kuo nuoširdžiau trokštame sekti Jėzumi, tuo stipriau patiriame savo silpnumą, suvokiame, kad tiek daug negalime, nesuprantame, nepajėgiame ir nespėjame. Turime daugybę didžių šventųjų, sielvartavusių dėl savo tikėjimo, pažinimo, meilės, pamaldumo ir kitokių trūkumų. Ar galime būti su Viešpačiu, ar pasieksime išganymą?

Jėzus sako, kad taip. Netgi jis sako, kad išganymo slėpinys yra „nuslėptas“ nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreikštas mažutėliams. Tai nereiškia, kad atmetama išmintis, žinojimas ir gebėjimai, siekiama pabrėžti, kad niekam nereikia tapti „kažkuo“, kad būtų artimas Jėzui. Reikia tik nuoširdumo ir veiklios meilės – be mokslų ir gudravimų, be poetiškumo ir mistikos, o tiesiog tokiems, kokie esame, ateiti pas Kristų ir imti jo kryžių, daryti, ką darė jis: atleisti, suprasti, pamaitinti, aprengti , paguosti, maldoje išsakyti savo paprastas mintis… Tai reiškia gyventi Sūnaus gyvenimą, gyventi Sūnuje. O gyventi Sūnuje – tai matyti Tėvą.

Jeigu esame „kažkuo“, turime ko nors daugiau, nei kiti, dėl to tik esame dar labiau palaiminti, tačiau neturime nei bijoti, nei teisintis savo žmogišku silpnumu.