Mt 12, 46–50 „Ištiesęs ranką į mokinus, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai!“

Jėzui dar tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su juo pasimatyti. Tuomet kažkas jam pranešė: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.

Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai?“
Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai? Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Nerijus Pipiras

Jėzus kalba apie Dangaus karalystę. Moko Ją atpažinti čia pat, kasdienėse situacijose, kasdieniame gyvenime. Tam tikra prasme primena, kad Ji išauga, subręsta labai paprastoje gyvenimo dirvoje.

Jėzaus žodžių klauso minios. Natūralu, kad ne visi, norintieji aiškiai Jį išgirsti, gal net padiskutuoti ar net prie Jo prisiliesti, gali tą padaryti. Netgi Jėzaus giminaičiai yra priversti stovėti atokiai. Jie taip pat nori su Juo pasimatyti. Tačiau negali to padaryti per minią. Natūralu, kad kažkas Jėzui praneša apie laukiančius artimuosius, nes visi šiame pasaulyje vienas kitą pažįsta, yra susaistyti kokiais nors ryšiais.

Žmogiškai, be abejo, miela, kai artimieji yra pagerbiami, jiems pasiūlomos geriausios vietos. Tačiau Jėzus pasielgia kitaip. Jis praplečia giminystės sąvoką. Jo artimieji yra tie, kurių širdyse sėjamas žodis randa vietos. Tai yra ir dovana, ir iššūkis.

Ar aš klausau Viešpaties, ar per klausymą, Jo valios vykdymą galiu vadintis Jo broliu, seserimi, sūnumi, net motina? Pripažinkime, kad yra visos galimybės tapti ir būti Dievo Šeimos nariais. Tereikia tik vieno… O tai priklauso jau nuo mūsų. Tad kalbėk, Viešpatie!