Mt 13, 1–9 „Davė šimteriopą grūdą“

Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė:

„Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug Žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos.

Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą.

Kas turi ausis, teklauso!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Nerijus Pipiras

Jėzus kalba žmonėms. Kalba, būdamas valtyje. Kalba taip, kad žmonės galėtų aiškiai Jį girdėti. Mums labai svarbu suprasti, kad Dievas visada kalba, užmegzdamas akių kontaktą su klausančiaisiais. Žiūrėdamas jiems į akis. Ežero vandens paviršius ir valtis tam puikiai pasitarnauja. Ar nepamirštame patys vienas kitam žvelgti į akis?

Grįžkime prie Evangelijos palyginimo. Jėzus kalba labai suprantamai. Natūralu, kad yra visokių dirvų. Viena – derlinga, kita – ne. Viena – įdirbta, kita – dirvonuojanti. Tuo tarpu sėjėjas savo darbą dirba be atvangos. Ir grūdai krinta visur – ir į įdirbtą žemę, ir į dirvonuojančią, ir ant kelio.

Šioje vietoje akių kontakto jau nebeužtenka. Reikia ties Viešpaties žodžiu stabtelėti, Jį apmąstyti. Ir tik tuomet, kai Jis ras vietą mūsų širdyje, galima bus kalbėti apie kokį nors derlių.

Ar pasiliekame ties tuo, ką girdėjome iš Viešpaties lūpų, ar nepamirštame savo pasiryžimų? Galbūt juos, duotus tuomet, kai rengėmės pirmiesiems sakramentams, užgožia šiandienos rūpesčiai ir malonumai tiek, kad mūsų širdis lieka negyva, nuvaikščiota ir dulkina kaip kelias, negalintis išauginti jokio derliaus?