2020 07 24

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 13, 18–23 „Tasai, kuris girdi ir supranta žodį, ir duoda derlių“

Kun. Nerijus Pipiras. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi kalbant apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio.
Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis lengvai atpuola.
Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas.
Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Savo mokiniams ir visai besiklausančiai miniai Jėzus kalba be galo paprastai ir suprantamai. Jis kalba ir mums. Be abejo, palyginimą apie sėjėją esame girdėję ne vieną kartą. Vis dėlto prie jo ne pro šalį sugrįžti. Net ir tuomet, kai pradedame išgyventi labiau rugiapjūtės pradžią nei sėją.

Kuo gi ypatingas tas palyginimas, kuo aktualūs tie paprasti Dievo žodžiai, berte išberti besiklausantiems? Šiandien man, mąstant apie šią Evangelijos ištrauką, pirmiausia dingteli į galvą mintis apie dirvą. Dievas apdovanojo pasaulį tokia tikrove, kada kasmet daugybė neįdirbamos, nereikalingos ar perdėm išvargintos žemės hektarų virsta dykumomis. Drįstu spėti, jog kažkas panašaus vyksta ir su dvasine dirva. Tuomet, kai džiaugsmingai, įspūdingos šventės metu sutiktas žodis ilgainiui lieka neišgirstas, širdis gali likti tuščia, nes ja pasinaudoti tikrai moka piktasis. Galų gale ir tas entuziazmas, staiga kilęs, gali greitai ir baigtis. Ypač tuomet, kai susiduriama su tamsiausia dvasine naktimi ar stipriu priešingu vėju. Neretai džiugiai sudygusią sėklą, turiu mintyje tuos atvejus, kai vaikučiai nuoširdžiai ir rimtai rengiasi priimti pirmuosius Sakramentus, džiugiai atšvenčia jų priėmimo iškilmę ir dingsta, tiesiog pasišalina iš paties Kristaus namų, nes šeimose neskiepijamas tikėjimas, nes iš jo netgi pasijuokiama, dažnai nustelbia pataikavimas formalumams bei taisyklei, jog „visi taip daro“.

Prisipažinsiu, jog to kasmet vis labiau bijau. Tačiau ne apie baimę čia! Vis dėlto Jėzus yra kitoks sėjėjas. Jis be atvangos sėja gerą sėklą, tikėdamasis atvirkštinio proceso. Proceso, kai dykumos virsta gera dirva. Fizine plotme tai galbūt ir neįmanoma. Tačiau dvasine plotme tikrai taip. Ir priklauso tik nuo mūsų. Štai, koks galingas ir unikalus tas bendradarbiavimas su Dievu, tuo keistoku sėjėju, be atodairos ir kantriai tiesiog pilančiu sėklą…