Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 13, 24–43 „Palikite abejus augti iki pjūčiai“

Jėzus pateikė minioms palyginimą:
„Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
———————————————————————————————————————————     [Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“.
Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“.
Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė:
„Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai.
Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje.
Kas turi ausis, teklauso!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD

Sekmadienį susirinkę kaip tikinčiųjų bendruomenė klausomės mums skelbiamo Dievo Žodžio. Klausydama mūsų širdis prisipildo džiaugsmu ir ramybe, suvokiant, koks mus mylintis ir atjaučiantis yra Dievas, netgi tada, kai nesame ištikimi: Jis lieka ištikimas, yra mylintis ir gailestingas, lėtas pykti ir kupinas atjautos; Jis mūsų pasigaili.

Kaip elgiamės mes, gal supykus mums sunku atleisti ir nešiojame širdyje pagiežą tiems,
kurie vienaip ar kitaip mus įskaudino, ir mums negera būti kartu? Galbūt šiandien
tinkama diena paleisti pyktį, pagiežą ir kaip dangiškasis Tėvas parodyti gailestingumą,
melstis už juos.

Evangelija taip pat kreipia akis į Dievo gerumą ir atjautą, Jis yra lėtas pykti ir dosnus
gailestingumo, todėl kantriai laukia, kol mumyse subręs gerumo vaisiai. Jėzus mėgo
kalbėti palyginimais, pavyzdžiais, nes žmonės geriau įsimena pasakojimą nei pamokslą
ar paskaitą. Iš pasakojimo apie kviečius ir rauges galime matyti, kad gėriui ir blogiui
leidžiama augti iki pjūties meto. Dirva yra pasaulis, kaip Jėzus paaiškina mokiniams, ir
raugių jame prisėjo piktasis.

Gali kilti klausimas, kodėl Dievas leidžia rastis blogiui. Dievas mus myli ir nenori nė vieno pražūties, Jis neatsiima mums duotos laisvės
dovanos kantriai laukdamas mūsų sugrįžimo. Koks pavyzdys mums, kaip turėtume
elgtis gyvenime su keliančiais sunkumų žmonėmis, tačiau kaip dažnai netenkame
kantrybės, jei žmogus ir toliau elgiasi netinkamai. Nėra lengva keistis, nors ir negalime taikstytis su neteisybe, turime būti kantrūs, melstis, mylėti ir pelnyti pasitikėjimą per meilę ir gailestingumą, nes taip su mumis elgiasi Dievas. Niekuomet nežinome, kodėl
žmonės netinkamai elgiasi, galbūt tam tikri gyvenimo įvykiai pripildė juos kartėlio ir netgi
kerštingumo. Tačiau Dievas žino ir yra pasirengęs atleisti ir pasigailėti.

Melskime savo dangiškąjį Tėvą malonės priimti visus žmones su meile, švelnumu ir
gailestingai, ypač tuos, kurie mus erzina. Puoselėkime atjautą nelaimėliams,
varguoliams ir visuomenės atstumtiesiems.