2021 08 02

Gražina Dapšauskytė FPS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 14, 13–21 „Pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą ir davė duonos kepaliukus“

Gražina Dapšauskytė FPS. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išgirdęs apie Jono Krikštytojo mirtį, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios žinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius.

Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.

Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“.

Jie atsiliepė: „Mes čia turime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.

Jėzus tarė: „Atneškite man juos“.

Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Gražina Dapšauskytė FPS

Jeigu aš ten būčiau buvusi ir sėdėjusi ant žalios žolės, būčiau mačiusi pėsčiomis atėjusių daugybę žmonių, kurie norėjo pamatyti Jėzų, išgirsti jį mokantį. Būčiau girdėjusi Jėzaus žodžius. Būčiau mačiusi daugybę atėjusių arba atgabentų ligonių, kurie tikėjosi grįžti atgal pagydyti. Žmonės kantriai sėdėjo iki pat vakaro, per daug negalvodami, kad yra alkani, nemąstydami, kaip reikės sugrįžti į namus. Jiems svarbiausias dalykas buvo Jėzus. Jėzus tai mato: mato žmonių Dievo žodžio alkį ir mato jų fizinį alkį.

Ir aš būčiau ten gavusi Jėzaus palaimintos duonos ir žuvies. Būčiau gavusi ne iš paties Jėzaus rankų, bet iš jo mokinių rankų. Argi tada man būtų buvę svarbu, ar prie manęs su duona ir žuvimi prieis Simonas Petras, Jonas ar Judas Iskarijotas? Turbūt ne – svarbu, kad man leidžia pasisotinti ta duona ir žuvimi, kurią palaimino Jėzus. Būčiau mačiusi, o gal ir padėjusi surinkti nulikusius kąsnelius, nes niekas, kas atiduodama Jėzui nepražūva. Surenkami net mažiausi mūsų darbai ir geri žodžiai.

Ir šiandien atėjusi į bažnyčią galiu susitikti įvairių žmonių, kurie yra pavargę, ligoti, išsiilgę Dievo žodžio, stokojantys vilties… Aš irgi esu viena iš jų. Juk tada nesvarbu, per kokį kunigą, vyskupą Jėzus mane pamaitins Dievo žodžiu ir Gyvenimo duona! Tik turiu atverti širdį ir ištiesti rankas.

Tegu Jėzus Eucharistijoje būna traukos centru mūsų širdims, kad neliktume alkani, kai šalia yra dalijama Gyvybės Duona.