Mt 14, 22–36 „Liepk man ateiti pas tave vandeniu“

Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.
Ketvirtosios nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Jis atsake: „Eik!“
Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai!“
Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu esi Dievo Sūnus!“
Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Gražina Dapšauskytė FPS

Gal ne kartą drąsiai prisiimame įvairius įsipareigojimus, užduotis, naują darbą… Prisiimame, nes išgirdome Dievo kvietimą „Eik“, nes atpažinome savo pašaukimą. Nepaisant to, kartais atrodo, kad skęstame, kad nieko nepasiekiame. Tada tikriausiai dėmesį nukreipiame į sunkumus, bangas, o ne į tikslą.

Ketvirta nakties sargyba – tamsiausias laikas. Petras, užgrūdintas žvejys, išsigąsta du kartus. Pirmą kartą valtyje kartu su kitais mokiniais, matydamas Jėzų, einantį vandens paviršiumi ir manydamas, kad tai šmėkla, šaukia iš baimės. Kokia didžiulė turėjo būti ta baimė, kad vyrai ėmė šaukti! Antrą kartą, eidamas Jėzaus link, matydamas vėjo smarkumą, nusigąsta ir ima skęsti. Ima skęsti, nes dėmesį nukreipė nuo Jėzaus, nuo tikslo.

Kaip reikalingas įsižiūrėjimas į tikslą – Jėzų, o ne į kitus dalykus! Kaip reikalingas pasitikėjimas Tuo, kuris pakvietė: „Eik!“, kuris ištarė „Drąsos!“ Kaip svarbu matyti ne vien audras aplink, bet Jėzų, kuris yra ir toje audroje. Jėzus nesako, kad vėjas nebuvo smarkus, kad audra nebuvo nuožmi, bet kad jis yra galingesnis už bet kokią audrą ir vėjo smarkumą.

Tegu lydi mus palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio mintis: „Net ir didžiausioje darbų griūtyje galime dažnai kilti prie Dievo strėliniais aktais, gyvenimo triukšmo viduryje galima pasilikti su Jėzumi savo širdies vienumoje“ (Manuscripta lituana, asketinė konferencija). Ir tada jokios audros ir vėjai nebus mums baisūs.