Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 02

Kun. Vytautas Sadauskas, SJ

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 14, 22–36 „Liepk man ateiti pas tave vandeniu“

Asmeninio archyvo nuotrauka

Pavalgydinęs minią, Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas. Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.

Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį virš vandens, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.

Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei tu čia, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.

Jis atsakė: „Eik!“

Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančiuosius. Jie prašė jį leisti palytėti nors drabužio apvadą. Ir kas tik palietė – pasveiko.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Sadauskas SJ

„Jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“

Petras atsiduria banguotoje jūroje ir ima skęsti. Šiandien Petro patirtis atspindi situacijas, kuriose dažnai atsiduriame ir mes, t. y. kai pasaulis ima slysti iš po kojų ir apima neviltis. Tada imame šauktis pagalbos ir melstis: „Viešpatie, gelbėk mane.“ Arba kaip psalmėje sakoma: „Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą.“

Petras ryžtasi žengti į jūrą, nes mato joje savo mokytoją ir mano, kad turi gilų tikėjimą; banguojanti jūra jo nepasiglemžia, tačiau priėjęs prie Jėzaus jis „pradėjo skęsti“. Kodėl? Jis ima skęsti, nes savo žvilgsnį atitraukia nuo Jėzaus ir sutelkia į gamtos stichiją. Jis ima skęsti, nes nebežiūrį į Jėzaus veidą, o mato tik vėją, jūrą ir bangas. Jo pasitikėjimas Kristumi susvyruoja. Tačiau tą akimirką Mokytojas ištiesia ranką ir sugriebia jį, sakydamas: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Mūsų gyvenimas yra tarsi mažas laivelis, plaukiantis audringa gyvenimo jūra su viltimi pasiekti krantą.

Akivaizdus banguojančios jūros pavyzdys – tai mūsų situaciją plintant koronavirusui. Į mūsų gyvenimo valtį daužėsi viena banga po kitos. Ir dabar dar nežinome, su kokia jėga ji vėl mums smogs. Kita audra – karas Ukrainoje. O dar ir asmeninės audros… Tačiau neturėtume prarasti pasitikėjimo gyvenimo Viešpačiu. Toje banguotoje jūroje nenuleiskime akių nuo Kristaus. Kad ir kas nutiktų, jis yra mūsų gyvenimo vandenyse ir drąsina mus: „Drąsos. Tai aš. Nebijokite.“ Su tikėjimu žengdami per banguotus ir pavojingus vandenis, mes jį sutinkame; audringoje gyvenimo jūroje pastebime ne tik bangas, bet ir savo Viešpaties veidą.

Kas yra „bernardinai“?

Arba, kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.