Mt 17, 22–27 „Jie nužudys jį, o jis prisikels“

Bebūdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels“. Tada jie labai nuliūdo.

Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: „Ar jūsų mokytojas nemoka didrachmos?“ Jis atsakė: „Taip!“

Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?“ Jis atsakė: „Iš svetimųjų“. Jėzus jam tarė: „Taigi vaikai laisvi. Tačiau, kad jų nepiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk jį ir atiduok jiems už mane ir už save“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja

Ligita Ryliškytė SJE

Šiandien girdima antroji Mato Evangelijoje Jėzaus pranašystė apie mirtį ir prisikėlimą turbūt neatsitikinai paminima skyriuje, kuris prasideda pasakojimu apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno.

Ten balsas iš dangaus sakė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5). Čia Jėzaus balsas primena, kad Žmogaus Sūnus (gr. huios tou anthropou) bus atiduotas į žmonių (gr. anthropon) rankas, nužudytas ir prikeltas trečią dieną. Sugretinimas leidžia pastebėti, jog Mylimasis Sūnus ir Žmogaus Sūnus yra tas pats.

Iš meilės, esantysis viena su Tėvu tapo vienu iš mūsų. Dar daugiau, Jis ėjo nuodėmės sužeistojo kelią, užvedusį ant pačios Golgotos, kad visi gautų įsūnystės – Dievo vaikų garbės – dovaną.

Antroji šiandienos skaitinio dalis praplečia mūsų supratimą, kas yra šis Sūnus ir ką reiškia Jo atnešta įsūnystės dovana mums.

Žemės karaliai neima mokesčių iš savo vaikų (gr. tekste vėl naudojamas žodis „sūnų“, huion, taip sukuriant aliuziją į ką tik minėtą Mylimąjį Sūnų ir Žmogaus Sūnų). Taigi, Jėzus – Karalių Karaliaus Sūnus – niekam nieko neskolingas, nei šventyklai, nei Romos imperijai (biblistai ne visi sutaria koks gi mokestis čia minimas).

Dievo Sūnus, o Jame ir visi Dievo vaikai, yra laisvi. Tačiau jų laisvė yra laisvė meilėje (plg. Gal 5,13). O meilė renkasi nepapiktinti (ši tema vystoma kitame skyriuje), nekelti skandalų, neįsikibti savo naudos, bet prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, pasitikint, kad Dievas duos pakankamai reikalingų gėrybių.

Ar tokia laisve meilėje kasdien bandome gyventi?

Bernardinai.lt archyvas