2020 08 13

Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 18, 21 – 19, 1 „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“

Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.
Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Atleidimo tema driekiasi per visą Evangeliją. Pats Dievas, žinodamas, jog žmonės jo atžvilgiu nesutaikinti, pakilo iš savo dievystės, siekdamas prisiartinti prie mūsų, susitaikinti su mumis.

Prisiminkime, kad, prieš dovanodamas Eucharistiją, jis parklupo priešais savo mokinius ir numazgojo, savo nusižeminusia meile nuvalė purvinas jų kojas.

Galiausiai ant kryžiaus girdime Jėzaus prašymą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Būtent į Velykų slėpinį turėtų būti nukreiptas mūsų žvilgsnis, nes čia Viešpats sunaikino mūsų „skolos raštą“ (Kol 2, 14).

Vadinasi, įsiskolinimas Dievui yra iš anksto apmokėta skola, dėl kurios jau kažkas buvo parduotas su visa savo nuosavybe, jausmais, asmenybe, ir dėl to mums buvo leista stovėti kaip turintiems lygią vertę su Dievu: tas kažkas yra Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus.

Tai turi būti pabrėžiama, nes kitaip Evangelija, kuri tik po to kviečia peržiūrėti mūsų santykį su artimu, rizikuoja tapti vien socialiniu mokymu ar skambia etika.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.