2020 09 13

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 18, 21–35 „Aš nesakau tau atleisti iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“

Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas:     ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Apaštalo Petro noras žinoti, kiek kartų atleisti savo broliui, yra suprantamas. Kiekvienas iš mūsų norėtume žinoti, kada jau saikas pilnas ir galima nebeatleisti. Tačiau tiek Petrą, tiek ir mus Viešpats nuvilia – reikia atleisti iki 77 kartų (arba 7 kartus po 77) – o tai reiškia – visada. Paaiškindamas Viešpats pateikia palyginimą apie du skolininkus. Vienas karaliui skolingas 10 000 talentų – nerealią sumą – sakykime, 10 milijonų eurų, o jam draugas skolingas – 100 denarų, tarkime, 10 eurų. Taigi tarnas prašo karaliaus pasigailėjimo – ir jį gauna. Skola dovanojama. Tačiau, kai jo draugas tais pačiais žodžiais prašo pasigailėti dėl tos menkutės sumos, tarnas nesutinka ir įmeta savo draugą į kalėjimą.

Šio palyginimo esmė – ne skolos dydis, bet elgesys. Tarnas turėjo būti gailestingas, nes jo buvo pasigailėta. Štai čia glūdi atleidimo prasmė ir būtinybė. Aš turiu būti gailestingas kitam ir atleisti ne dėl to, kad tai gera, gražu, teisinga, socialiai jautru ir emociškai sveika. Anaiptol. Gailestingumas ir atlaidumas dažnai nėra nei gera, nei gražu, nei teisinga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atleidimas negarantuoja, kad tas, kuriam atleista, ims elgtis kitaip. Tačiau mano atleidimas nėra susietas su asmeniu ir jo vertumu ar nevertumu. Atleidimas susietas su Dievu. Atleidžiu, nes man daugiau atleista. Kiekvienas iš mūsų esame to palyginimo Karaliaus – Dievo – skolininkai. Jam mes skolingi viską, nes viską iš Jo gavome: gyvybę, kūną ir sielą, gebėjimus ir talentus, mus supančią aplinką ir žmones. Savo neturime nieko, išskyrus nuodėmes. Esame amžini skolininkai.

Atleisdami mes vėl iš naujo švenčiame mums išlieto Dievo Gailestingumo slėpinį.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.