Mt 18, 21–35 „Jeigu kiekvienas neatleisite savo broliui, mano dangiškasis Tėvas neatleis jums“

Prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“

Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.

Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta.

Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.

Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.

Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę.

Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas  tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs? Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.

Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt.

Evangelijos komentaro autorius – ses. Ingrida Kazlauskaitė CSSBVMI

Jeigu neatleisite savo broliui, tai dangiškasis Tėvas neatleis jums

Šiandien skaitiniai kalba apie atleidimą. Labai dažnai mes neįsigiliname į pasakytus maldos žodžius, kuriuos tariam kasdien, tariam monotoniškai „Tėve mūsų“ maldoje: ir atleisk mums mūsų kaltybes, kaip ir mes atleidžiame. Bet labai dažnai sugebame kabinėtis prie savo artimo pasakytų žodžių: „Tu visada man meluoji“, „Tu pakeltu tonu kalbi su manimi“. Mes užmirštame, kad, jei Dievas ir nekalba materialiu žmogaus balsu, bet tai nereiškia, jog Jis nieko nejaučia. Jis puikiai jaučia, kada mūsų maldos žodžiai turi svorį ir prasmę, o kada jie tuščiai išsakyti.

Trijų jaunikaičių, kurie buvo įmesti į ugnį, pavyzdys turėtų pamokyti, kad labiausiai mes turėtume bijoti įžeisti ne žmones, bet patį Dievą ir turėtume mylėti labiau ne žmones, o patį Dievą, nes tai Jis yra mūsų gyvybės davėjas. Tai Jis gali mūsų pasigailėti, kad nežūtume amžinai. Tad pasimokykime iš šių jaunikaičių maldos, kai jie, krosnies ugnies liepsnų apsupti, šaukėsi Dievo gailestingumo su nuolankia širdimi. Nebūkime nejautrūs, uždarę savo širdis artimo prašymui ir maldavimui pasigailėjimo, kaip tas tarnas, apie kurį šiandien Jėzus mums kalbėjo palyginime. Patys patyrę Dievo gailestingumą, o jį patiriame kiekvieną akimirką, kai tik suplaka mūsų širdis, rodykime gailestingumą ir kitiems.