Mt 19, 3–12 „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“

Pas Jėzų atėjo fariziejai. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“

Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių „sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ ir pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Vadinasi, jau yra nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“.

Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“

Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja“.

Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“.

Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės.

Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja Ligita Ryliškytė SJE

„Skyrybos šeimos gyvenime yra tarsi pilietinis karas valstybės gyvenime“, – rašė Aristotelis. Tai skaudi patirtis, kuri išklibina visos visuomenės pamatus. Evangelijose atspindėtas Jėzaus požiūris į skyrybas išsiskiria esminio santuokos neišardomumo teigimu: santuoka yra lyg sandora, kurią inicijuoja ir palaiko pats Kūrėjas. Įvairių Naujojo Testamento tekstų apie skyrybas, tokių kaip šios dienos skaitinys, interpretacija neturi pamiršti šios raktinės Jėzaus nuostatos. Kita vertus, interpretuojant svarbu suprasti ir įkvėptųjų teksto autorių prielaidas, į kokias problemas jie reaguoja ir ko siekia.

Evangelijų ištarmės apie skyrybas liudija, kad skyrybų draudimu siekiama apginti abiejų sutuoktinių poreikius bei interesus (plg. Mk 10, 1–12). Tačiau, atspindėdamas to meto patriarchalinę kultūrą, šios dienos skaitinys svarsto tik vyro (bet ne žmonos) teisę duoti skyrybų raštą. Matas užsimena apie „lengvų“ skyrybų praktikai pagrindą davusią Pakartoto Įstatymo knygos vietą: „Tarkime, vyras paima žmoną ir sueina su ja. Bet ji neranda malonės jo akyse, nes jis randa kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į ranką ir išsiunčia ją iš savo namų“ (žr. Įst 24, 1–4).

Širdies kietumas, apie kurį kalba Matas, gali būti geriau suprastas, prisiminus kai kurias rabiniškąsias šios vietos interpretacijas. Tarkim, Rabi Hilelio mokykloje buvo sakoma, kad vyras gali „rasti nepadorumą“ žmonoje (ir ją atleisti) net dėl tokios menkos priežasties kaip prisvilęs valgis. Rabi Akiba mokė, kad žmona gali „nerasti malonės“ savo vyro akyse (ir būti atleista), jei jis ras kitą gražesnę.

Šiame kontekste akivaizdu, kad Evangelijose randamas santuokos neišardomumo gynimas turi ne tik teologinį pagrindą („Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“), bet ir etinį tikslą. Skyrybų draudimas siekia apsaugoti nuo galimo piktnaudžiavimo, kai vienas ar abu sutuoktiniai pamina meilės sandoros įstatymą ir naudojasi skyrybomis kaip juridiniu ir galios svertu, leidžiančiu išnaudoti kitą, patenkinti savo egoizmą, pateisinti netvarkingas aistras ar tiesiog susikurti patogų gyvenimą kitų šeimos narių skausmo ir visuomenės stabilumo praradimo kaina.

Meilės sandoros matmuo, kaip atskleidžia skaitinio pabaiga, galioja ne tik santuokoje, bet ir Dievui pašvęstųjų asmenų gyvenime, apie kuriuos Matas kalba perkeltine prasme, vartodamas metaforą „eunuchai“. Teologinis pasyvas – apie šitokį pašaukimą teišmano „tie, kuriems duota tai išmanyti“ – nurodo, kad tokių asmenų pasišventimas yra atsakas į Dievo inicijuojamą ypatingą sandoros ryšio su Dievu išgyvenimą. Šie asmenys neveda ar neteka ne dėl to, kad bodėtųsi šeimos gyvenimu ar būtų išsigandę jo sunkumų, bet dėl meilės Dievui ir iš to kylančio rūpinimosi Dievo karalystės reikalais.

Bernardinai.lt archyvas