2020 12 28

Agnė Žemaitytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 2, 13–18 „Erodas išžudė visus berniukus Betliejuje“

Agnė Žemaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodė Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“
Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties. Tuo būdu išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų“.
Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir, pasiuntęs kareivius, išžudė Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.
Tuomet išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų: ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Agnė Žemaitytė

Būgštavimas dėl ateities (kaip kadais Erodas) žudo vaikus mumyse

Eikš, Erodai, į tarpą savų. Yra čia mūsų saujelė susispietus, mažumėlę prisibijančių. Labai, labai bijome. Irgi varžovų, pranoksiančių mus, konkurentų visose srityse. Tau tereikėjo Jo vieno bijotis, mums sunkiau! Dar bijome dabarties, ateities, mirties – ką ten. Visos esaties! Tik mūsų gestai, vejant tą baimę, kuklesni. Tu tai mostelėjai, brol. Dvigubai, su apsidraudimu! Klausyk, susimildamas, vesk mokymus – irgi norime vožti. Į epicentrą ir dar aplink, ratilais, kad pasklistų. Ką pamokysi daryti?

Žvilgtelk, Erodai, kokie mes tau suprantami.

Būgštavimas išsikerojęs kaip vijoklinis augalas, kibiais nagais išorinį mūsų betoną, o ir žievę vidinę ardydamas. Betonas betonu, tebūnie pagraužtas, tuščia jo! Bet po žieve viduje – branduolys. Jame susidėjome save – išglamonėtus – gimdytojų, bičiulių, mylimųjų. Jame vartomės kaip laukiniai gyvūnai po žolę. Ten – visi mūsų patvirtinimai, paūgėjimai ir dangiškos patirtys.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Erodai, ar ir Tau buvo nepakeliamas tas garsas – graužimosi – kaip tos trigalvės pelės iš po grindų, prieš užpuldamos Spragtuką (siaubinga akimirka)? Graužiasi – kam nagai, kam naktų ramybė, kam gyvybingumo žiežirba, kam dyla savo, išsipildžiusio, paveikslas. Tai būgštavimas. Anas lupasi sluoksniais iki manęs – vaiko. Ir tikrai, Erodai – Tu taiklus. Bijodamas, kad Tau viešpataus – nusitaikei į vaikystę. Žuvo visi kūdikiai iki dvejų metų. Lygu sunaikinai proveržį, augimą, pasitikėjimą. Vaikišką džiugesį. Šėliojimą, tą niekur kitur nesutinkamą vaiko plaukų kvapą ir krūvą meilės.

Šunsnuki Tu!

Ar tik nebūsi pirmavaizdis to, ką baimė sunaikina mumyse?