Mt 20, 17–28 „Jie pasmerks jį mirti“

Prieš išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems: „Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių.“
Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pripuolusi prie jo kojų, norėjo kažko paprašyti. Jėzus paklausė ją: „Ko nori?“ Toji atsakė?: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje.“ Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Jie atsakė: „Galime.“ Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta.“
Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių. O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Jūsų tarpe neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmas, tebūnie jūsų vergas.
Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį.“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Aušra Liutkevičiūtė, CC

Ne taip, kaip atrodo

Šios dienos skaitiniai pilni paradoksų – viskas ne taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Štai Jeremijo priešai sako: „Atkreipkime dėmesį į viską, ką tik jis sako!“ Nuostabu, ar ne? Kuris nenorėtų, kad mūsų kas taip klausytų? Gaudytų, gertų kiekvieną mūsų žodį? Kas gi nenorėtų būti taip išgirstas?.. Tačiau visa pasikeičia, kai žinome už to esantį KODĖL – kodėl jie taip klauso. Ir tada tas klausymas visai kitoks tampa: ne tam, kad suprastų, ne tam, kad dialoge galėtų keistis ir augti į tiesą – deja! „Ateikite, ir jį sumuškime jo paties žodžiais, atkreipkime dėmesį į visą, ką tik jis sako!“

Jėzus tuo tarpu yra draugų, mokinių apsuptas. Ar tai apsaugo nuo žmogiškosios prigimties paradoksų? Ne! Jis ką tik atvėrė jiems savo širdį, atskleidė giliausią paslaptį – papasakojo, kaip Jis mirs ir kaip prisikels. Jis pamažu juos ruošia atsiskyrimui, kuris juos paaugins ir įgalins stotis ant savų kojų ir skelbti Evangeliją. Ką daro mokiniai? Ir dar kokie – Jo mylimasis mokinys ir jo brolis, kuris pirmasis iš apaštalų guldys už tikėjimą galvą?! Žaidžia politinius žaidimus. Ar jie išvis klausėsi, ką Jėzus jiems kalbėjo, ar buvo kaip Pinkis ir Makaulė taip įsitraukę į rezgimą plano, kaip užvaldyti pasaulį, kad nepastebėjo atvertos savo Mokytojo širdies?

Jų motina ateina ir prašo parpuldama Jėzui po kojomis. Pritrenkiantis nuolankumas! Ar aš drįsčiau kitiems stebint parpulti maldaudamas (-a) kažkam po kojų?.. Na, paprastai tokiais atvejais Jėzus meiliai pažvelgia, ištiesia ranką ar bent jau teikiasi pagaliau atkreipti dėmesį. Ir pats Jėzus juk skatino: „Parašykite, ir jums bus duota… Ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu.“ Bet šįsyk Jo atsakymas gan atšiaurus: „Ko nori?“ Kas ne taip? Ogi kad ji neatsako, ko ji nori. Ji atneša ne savo prašymą, bet sūnų, vargšę seną motiną prikursčiusių, nes kai tik prasideda reikalo detalesnis aptarimas, motinos nelieka, ji tarsi ištirpsta – su Jėzumi dialoguoja patys Jonas ir Jokūbas. Jie nori garbės, o Jėzus kalba apie taurę kančios, kurią teks pakelti, net kai jie prie jos nebesiverš, jie nori pirmų vietų, o Jėzus juos kviečia Jo pavyzdžiu priimti tarno ar net vergo laikyseną. Regis, visiškas nesusišnekėjimas.

Paskutinis paradoksas: „Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant brolių.“ Ko jie supyko – kad tie du nesiklauso Mokytojo, kad nesupranta Jo mokslo, kad užgavo Jam širdį, kad yra prasti mokiniai ir netikę draugai? Ne! Anaiptol! Priminimas – taip galėjęs pagalvoti mylimasis mokinys tuo metu buvo užsiėmęs konspiracija. Tai ko supyko ta dešimtis? Ogi, kad patys tokio gero plano laiku nesurezgė, ir Jonas su Jokūbu juos aplenkė!

Kas belieka Jėzui sakyti ir daryti tokioje situacijoje? Melstis Tėvui. Galima ir dienos psalmės žodžiais: „Gelbėk mane, Viešpatie, esi gailestingas! Išpainiosi tu iš pinklių, man priraizgytų; tu gi esi mano tvirtybė. Į tavo rankas pavedu savo gyvybę, mane išvaduosi, Dieve, ištikimasis.“

Jei pasijusime, kad ir mūsų kas nors taip įdėmiai klausosi kaip Jeremijo arba kad mus supa ir spaudžia stipriai suinteresuotų draugų būrys, ši malda psalme gali tapti mūsų.