Mt 20, 20–28 „Mano taurę jūs gersite“

Prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti.

Jėzus paklausė: „Ko nori?“

Toji atsakė: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.

Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“

Jie atsakė: „Galime“.

Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.

Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.

O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Tarp jūsų neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Jėzau, būk pašlovintas savo šventais sprendimais! Dėkoju, kad mane sukūrei, kad krikštu padarei mane savo vaiku, kad davei savo pašvenčiančią malonę, kad nuolat mane myli. Dėkoju Tau už Tavo apaštalus, vyskupus, kunigus, vienuoles, nes jiems davei ypatingą pašaukimą bei pareigą ir jų dėka dalini savo Žodį ir malones. Bet Tu siunti kiekvieną, tarp jų ir mane, kaip savo vaiką, kad neščiau toliau Tavo meilę, Tavo žodį, Tavo atlaidumą, nes kiekvienas Tavo apdovanotas yra tuo pačiu siųstas dalintis tuo ką gavo. Dėkoju už Tavo pasitikėjimą manimi, o mano Jėzau!

Jėzau, atleisk, kad nors esu Tavo siųstas pas savo brolius ir seseris, negaliu suvokti savo kuklios misijos svarbos, dažnai nežinau, ką daryti, kaip dalintis Tavimi, arba trūksta man jėgų, o kartais, ir dėl to labai apgailestauju, net ir geros valios, ir nusisuku nuo Tavo meilės… Atleiski, kad iš viso to ir dėl mano puikybės ir egoizmo noriu būti svarbus ir noriu valdyti, nes man atrodo, kad geriau suprantu negu kiti, o gal labiau tikiu, o kartais piktnaudžiauju savo pozicija, o kartais norėčiau priversti savo artimą tikėti, daryti gera, taisytis… Galvoju, kad tokiu būdu Dangaus Karalystė greičiau ateis… Nepastebiu, kad tampu karikatūra to, ką skelbiu… Jėzau atleisk!

Prašau, suteik man nuolankumo ir tarnavimo dvasią, kad, pamiršęs save, sugebėčiau tarnauti, kad išmokčiau žiūrėti į pasauli, į kitą žmogų Tavo akimis. Tu atėjai, ne kad būtų Tau tarnaujama, bet atėjai tarnauti, nors esi viešpačių, karalių, visų valdovų ir prezidentų Viešpats, Visatos Valdovas. Maža to, atėjai atiduoti savo gyvybę, ne už geriausius, bet už tuos, kurie žengia į pražūtį, už pačius silpniausius. Padėk man visa tai suprasti ne tik protu, bet ir širdimi bei kasdien taip gyventi, kaip mums parodai, kaip ragini. Amen.

Bernardinai.lt archyvas