2020 07 25

Kun. Nerijus Pipiras

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 20, 20–28 „Mano taurę jūs gersite“

Kun. Nerijus Pipiras. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti.
Jėzus paklausė: „Ko nori?“
Toji atsakė: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.
Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“
Jie atsakė: „Galime“.
Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.
Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.
O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Tarp jūsų neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Nerijus Pipiras

Šventasis apaštalas Jokūbas. Kiekvieną kartą, kai skaitau šią Evangelijos ištrauką, negaliu atsistebėti tų Griaustinio sūnų ir jų motinos elgesiu. Galbūt pirmi žodžiai, šovęs į galvą, būtų: „Įžūlokai elgiasi.“ Prieiti prie paties Jėzaus. Prašyti… O gal net šiuolaikiška. Juk kiekvienas, ypač mūsų visuomenėje, norime išvengti eilių, laimėti visas siūlomas galimybes, viską išnaudoti, ką dovanoja gyvenimas.

Ko gero, panašūs interesai vedė ir tą motiną pasikalbėti su Jėzumi. Instinktas. Motiniškas rūpestis. Noras, kad bent jau vaikai gyventų be rūpesčių… Vienu žodžiu, grynai žmogiškosios idėjos. Žinoma, jos jau buvo išgvildentos ir apmąstytos širdyje. Tačiau šią idilę Jėzus labai lengvai sudaužo į šipulius, pabrėždamas, jog vietas Danguje ne žmogus skirsto, ir Dievo logika kitokia nei žmogaus.

Kristaus sekėjui yra privalomi keli dalykai. Jis neturi vien tik žinoti apie Viešpaties taurę, tačiau ją ir gerti. Galbūt skaitantieji šias eilutes tiesiog iš smalsumo panorės bent jau lyžtelti tos taurės turinio. Tačiau reikia suprasti, jog Kristaus sekėjui to nepakanka. Gerti taurę – reiškia kentėti su Kristumi. Ne bėgti nuo kryžiaus papėdės, bet būti iki galo. Kai žinome iš Išganymo istorijos, ne visiems mokiniams tai pavyksta.

Dar vienas Kristaus sekėjo bruožas – nesivaikymas garbės ar valdžios, bet orientavimasis į dangų, kuriame viskas skaičiuojama ir matuojama kitaip. Galbūt kai kam atrodys, kad dangus ne man, jog tokie reikalavimai per dideli ir žmonėms jų įvykdyti neįmanoma… Prieš akis turėkime Kristų. Patį Dievą, kuris atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti už daugelį.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.