Mt 21, 23–27 „Iš kur buvo Jono krikštas?“

Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, prisiartino prie jo aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų, kurie klausė: „Kokia galia tai darai? Kas tau davė šitą galią?“

Jėzus atsakė: „Ir aš noriu paklausti jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau. Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“

Bet jie samprotavo: „Jei pasakysime – iš dangaus, jis mums prikiš: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ O jei pasakysime – iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu“.

Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome“.

Tada ir jis atsakė: „Tai nė aš nesakysiu, kokia galia tai darau“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Ką šiandien mums byloja Evangelija? Manau, kad labai aiškiai pasako, jog kvailiu Dievo akivaizdoj neapsimesi, tiesiog toks tik gali pasidaryti, jei bandysi elgtis kaip kvailys. Tad nebandyk, žmogau, uždavinėti Dievui suktų klausimų, nes jais pats gali sau sprandą nusisukti, bet Dievo neapsuksi. „Tai ką, Dievui jau jokio klausimo užduoti negalima?!“ – paklaus tūlas smalsautojas. Ne tik galima, bet ir reikia. Visoje Biblijoje apstu Dievui keliamų visokiausių klausimų, bet man įdomiausias yra dviejų klausimų sugretinimas pirmame Evangelijos pagal Luką skyriuje. Pasižiūrėkime į juos.

Pirmame Evangelijos pagal Luką skyriuje skaitome istoriją, kaip angelas (tiesioginis Dievo pasiuntinys) perduoda žinią Zacharijui apie tai, kad jų su Elzbieta taip ilgai lauktas kūdikis pagaliau užsimegs joje. Į šią žinią Zacharijas sureaguoja: „Iš ko [kokių požymių] aš tai sužinosiu?“ (pažodinis Lk 1, 18a vertimas). O tame pačiame tos pačios Evangelijos skyriuje yra ir kita istorija, kurioje angelas pasako Marijai, kad joje užsimegs Dievo kūdikis, ir ji paklausia: „Kaip tai įvyks?“ (Lk 1, 34). Įdomu yra tai, kad abiem atvejais abu klausėjai savo klausimams pateikia ir paaiškinimus: „Aš gi jau senas ir mano žmona nebejauna“ (Lk 1, 18b), – sako Zacharijas, o Marija jam antrina: „Aš gi nepažįstu vyro“ (plg. Lk 1, 34b). Ir Dievo atsakas abiem atvejais yra skirtingas: angelas Zacharijui pasako, kad jis bus paverstas nebyliu iki gims kūdikis, nes nepatikėjo Dievo [per angelą] pasakytais žodžiais, o angelas, papasakojęs Marijai, kaip tai įvyks, ir, išgirdęs jos pritarimą šiai žiniai, tylomis pasitraukia.

Kuo skiriasi šios situacijos, juk smalsavo abu? Skirtumas labai subtilus, bet esminis. Zacharijas klausia: „Iš ko [kokių požymių, faktų] aš tai sužinosiu?“, t. y. jam negana angelo žinios iš Dievo, kad tai įvyks, jam nepakanka, kad taip sako Dievas per savo pasiuntinį, bet jam yra svarbus jo paties žinojimas ir jo supratimas. Tuo tarpu Marijai jos supratimas nėra svarbus, jai įdomu, kaip pats Dievas veiks joje. Ir angelas išsamiai jai apie tai paaiškina, o Zachariją nutildo. Taip, Dievas galiausiai abu apdovanojo, nes Dievas puikiai žinojo jų iš tiesų tyras intencijas, tačiau kiekvienas savo dovanos laukė skirtingai, šiek tiek perteklinį smalsumą parodęs Zacharijas turėjo išlaikyti tylos įžadus, o Marija tylomis išskubėjo pas savo giminaitę (matyt, pusseserę) Elzbietą.

Bet grįžkime prie šios dienos Evangelijos ištraukos. Joje žydų elitas nori išsiaiškinti, iš kur Jėzus turi galią daryti tokius darbus, taip elgtis, kaip jie matė Jį darant. Nesužinosime jų plano, ką jie ketino konkrečiai daryti, gavę tiesų Jėzaus atsakymą į jų klausimą, tačiau numanyti galime, nes tuometinio žydų elito įtarumas dėl Jėzaus mums gerai žinomas iš kitų Evangelijos pasakojimų. Aišku, kad jų negražias užmačias Jėzus kiaurai matė, todėl ir neketino atsakinėti į jų suktybes, bet pats pateikė jiems tiesų klausimą, į kurį pateikti suktą atsakymą buvo neįmanoma. Užuot Jėzui bandžius atmesti jų suktybę (kaip jie manė), jiems patiems tai teko daryti, bet jie nepajėgė, todėl ir nutilo… Tyla į jų tylą atsakė ir Jėzus.

Taigi ko mus pamoko ši istorija? Manau, bent dviejų dalykų. Pirma, neketink, žmogau, pergudrauti Dievo, Jis viską mato (plg. Lk 16, 15) ir tavo suktus išvedžiojimus atsuks į tave dar sudėtingesniu klausimu, bet, svarbiausia (o ir baisiausia), tu gali susilaukti (ilgos?) Dievo tylos. Ar ištversi, žmogau?

Ir antra. Mes klausti Dievą galime visko, apie viską ir visaip, net ir nelabai aiškiai bei rišliai, bet, jei norime aiškių gairių iš Jo, tai mūsų klausimų intencija turi būti tyra. Jėzus mato ne žodžius, Jam nereikalinga mūsų iškalba, Jis mato širdį ir tai, kas vyksta joje, t. y. kas iš mūsų vidaus kyla aukštyn. Tad tam, kad išsilaikyčiau santykyje su Dievu, turiu kuo labiau gilintis į savo motyvų ištakas, savo intencijas, geriau pažinti save, kad išmokčiau nemeluoti sau, atprasčiau meluoti kitiems ir mokyčiausi drąsiai stovėti Dievo akivaizdoje toks, koks esu, nuolankiai prašydamas Jį suteikti man jėgų ir drąsos augti tokiam, kokio Jis viliasi iš manęs. Viešpatie, atverk mane sau, kad aš atsiversčiau Tau! Amen.

Iš redakcijos archyvo.