Mt 21, 28–32 „Atėjo Jonas, ir juo nusidėjėliai tikėjo“

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:

„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“.

Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Šiandienės Evangelijos ištraukos istorija man labai primena palyginimą apie sūnų palaidūną (Lk 15, 11–32). Prisimename, kad vienas sūnus buvo tvarkingas ir dirbo šalia tėvo tai, ką ir reikėjo daryti, kitas, nesutikęs būti greta, išėjo, iššvaistė tai, ką iš tėvo išsireikalavo, ir tik per savo netektį svetimoje žemėje susivokė, kur ir kodėl atsidūrė, ir tik ši patirtis bei jos suvokimas privertė jį apsispręsti atgailai ir grįžti pas tėvą. Ir prisimename tame Jėzaus palyginime, kaip „tvarkingasis“ vyresnysis brolis lieka nepatenkintas, kad tėvas su džiaugsmu priima pargrįžusį paklydėlį jaunėlį (Lk 15, 28–32).

Taigi matome, kad kelių namo pas tėvą (Tėvą) būna įvairiausių – vieni ilgi ir vingiuoti, o kiti trumpi ir „tiesūs“ bei „teisingi“. Bet iš tikrųjų Dievui, kuriam nėra laiko ir viskas yra čia ir dabar, nieko nereiškia žmogaus gyvenimo trukmė, Jam rūpi žmogaus širdis ir jos santykis su tuo, kas yra aplink ją. Todėl Dievui nieko nereiškia, kad žmogus „visada yra namuose“, Jam svarbu, kaip ir koks žmogus kasdien stengiasi grįžti į juos. Kaip sako Samuelis Rouvillois CSJ: „Žmogus turi kasdien atrasti santykius iš naujo.“ Su savimi, su kitu, su Dievu.

Tad kaip pasirinkti tą gerąjį sprendimą, kaip atpažinti tą teisingąjį kelią? Nejau reikia nukristi iki nuodėmės gelmių, atsitrenkti į jas ir atsikvošėjus bei susivokus, kur atsidūriau, pradėti kapstytis aukštyn (kaip sūnus palaidūnas)? Ir nejau Martynas [Liuteris] teisus, kad, „kol žmogus nepakraups nuo savęs, tol jis neatsivers į Dievą“? Kaip matome, yra toks kelias. Bet žinau, kad yra malonės ir vaikų, kurie Viešpaties keliais vaikšto nuo vaikystės, kad jų tėveliai, o ir Dievo malonės siųsti žmonės jiems parodė, kaip ir kur Jo ieškoti.

O ką man daryti, kuriam malonė – dar ateities reikalas? Taip, paklydusiai arba vadinamajai „normaliai“ [?], nors iš tiesų, matyt, tik drungnai, avelei… Kuri DAR ne muitininkas, DAR ne ištvirkėlė, bet DAR ir ne malonės vaikas?! Kristi žemyn?.. Baisu… Melstis? Bet kaip tai daryti, jei tam dar nėra gebų, o ir „reikmių“ joms… Taigi, krizės. Bet, matyt, teisus mūsų popiežius, sakantis, kad „tikėjimas, nepatiriantis krizių, lieka vaikiškas“. Taip, krizė… Taip, teismas (gr. krisis – „teismas“) ne tiek parodo, kas yra teisus, ne tiek išteisina vieną ar kitą, kiek tiesina visus jos apimtus, stato kelio gaires.

Viešpatie, apsaugok mane nuo „tvarkingo“ tikėjimo, kuriame įsivaizduočiau, kad jau teisingai pasirinkau, bet atverk mane į Save, kad išvysčiau save Tavyje ir suvokčiau, kaip turiu eiti pas Tave, ir nepavogčiau savęs iš Tavęs! Amen.

Iš redakcijos archyvo.