Mt 21, 33–43. 45–46 „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį!“

Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.
Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.
Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.
Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Aldona Dalgėdaitė, CC

Šios dienos Evangelijos priegiesmyje skaitome žodžius: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Kiekvienas, kuris jį tiki, turi amžinąjį gyvenimą (plg. Jn.3, 16).

Atrodo viskas taip gražu ir paprasta. Viską padaro Dievas, o mums tereikia priimti Jo brangią išgelbėjimo dovaną. Tačiau šios dienos Evangelija mums aiškiai rodo, kad ne taip lengva priimti gelbstintį Dievą. Iš pradžių susidorojama su visais, kurie skelbia Dievo atėjimą, o galiausiai nužudomas ir pats Dievas. Atrodo taip nesuprantama ir neišmintinga, kad sunku tuo patikėti. O vis dėlto ir vėl keliaujame gavėnios keliu, prisimindami Viešpaties kančią ir Jo mirtį, kuri veda į Prisikėlimo slėpinį.

Žmogus turi lakią vaizduotę. Tuo jis panašus į savo Kūrėją ir gali daug dalykų išmąstyti, susidaryti savo nuomonę ir jos laikytis. Visas Senasis Testamentas mums pasakoja apie ateisiantį Mesiją. Vadinasi, Jis buvo laukiamas. Tačiau Jo atėjimą žmogus įsivaizduoja savaip. Argi gali Dievas gimti tvarte? Argi gali Jis turėti paprastus ir neturtingus tėvus? Argi gali Dievas vaikščioti pėsčias? Galiausiai: Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus! (Lk 23, 39).

Gal ir mums sunku yra priimti Dievą, kuris netelpa į mūsų susikurtą įvaizdį? Argi gali Dievas būti sodininkas, ganytojas, statybininkas? Dar sunkiau suprantama, kad Jis yra Akmuo, kurį statytojai atmetė, ir kuris tapo kertiniu akmeniu (plg. Mt 21, 42). Juk kertinis akmuo yra nematomas, jis slepiasi po žeme, nors ant jo laikosi visas pastatas.

Tikėjimas Dievu turi pranokti mūsų įsivaizdavimus. Leiskime Dievui būti Dievu ir veikti ne pagal mūsų norus ir supratimą, bet pagal Jo valią. Tik tuomet išauš mums tikrasis Prisikėlimo rytas, kai mes nuridensime savo dievų įvaizdžių akmenis ir patikėsime, kad laikomės ant Kertinio Akmens, kuris yra patikimas ir amžinas.